logo
Meno pulsas

Trisdešimtmečio sulaukęs M. Vitulskis: „Manau, kad gimiau po laiminga žvaigžde“

7| 

Milda Augulytė2013-02-18 18:57

Dainininką Merūną Vitulskį šiandien sveikina draugai, artimieji, talento gerbėjai - skambaus balso tenoras švenčia trisdešimtmetį. Tačiau pirmojo jubiliejaus sulaukęs dainininkas tarsi apiplėšia save: išgarsėjęs televizijos muzikiniuose projektuose, jis pareiškė daugiau TV šou nebedalyvausiantis. Tačiau iš tiesų jis save apdovanoja: atsideda tam, apie ką svajojo nuo paauglystės, - didžiajai operos scenai.

1/7

Dainininkas M.Vitulskis ir pianistė B.Asevičiūtė.

Trisdešimtmečio sulaukęs M. Vitulskis: „Manau, kad gimiau po laiminga žvaigžde“

1 / 7

Dainininkas M.Vitulskis ir pianistė B.Asevičiūtė.

Sekmadienį sostinės rotušėje surengta popietė su dainininku M. Vitulskiu A. Nekrošius

Šiemet M. Vitulskis apdovanotas Metų debiuto prizu už Lenskio ir Alfredo vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose "Eugenijus Oneginas" ir "Traviata". R. Danisevičius

Televizijos šou M.Vitulskį (dešinėje) ir išgarsino, ir daro jam meškos paslaugą. LNK

M.Vitulskis su žmona Erika. Asmeninis archyvas

Solistas M.Vitulskis. LNK

Solistas M. Vitulskis. LNK

(7 nuotraukos) A. Nekrošius, Asmeninis archyvas, LNK, R. Danisevičius

Visos
Nuotraukos

Po vieną
nuotrauką

Kad įgyvendintų savo svajonę, Merūnui teko ne tik mokytis vokalo, bet ir uždarbiauti statybose, kur pilstė cementą iš vieno maišo į kitą ir net pradėjo spjaudytis kraujais, paklusti godiems prodiuseriams, kurie televizijos šou nugalėtoją stengėsi išgręžti iki paskutinio grašio, ir net dabar raškyti karčius televizinio populiarumo vaisius: ką gali pamanyti solidaus operos teatro vadovas, kai pamato į vaidmenį pretenduojantį solistą, kuris „Youtube“ įrašuose dainuoja „O, gražuole“ ar strikinėja persirengęs mergaite.

Tačiau Merūnas, kaip pats sako, yra atkaklus ir užsispyręs. Jis jau dainavo operose Sankt Morico festivalyje Šveicarijoje, Bilbao teatre Ispanijoje, dabar rengiasi debiutui Grace Austrijoje, o kitų metų pabaigoje net numatyta jo perklausa Niujorko „Metropolitan Opera“. M. Vitulskis grįžta ten, kur turi būti, ir žiūrovai jį vis dažniau matys operos scenoje, o ne abejotinos vertės TV laidose.

Dainininko gimtadienio išvakarėse Lietuvos muzikų sąjunga suteikė progą melomanams susitikti su M. Vitulskiu muzikinėje popietėje Vilniaus rotušėje, kur jis ne tik koncertavo su pianiste Birute Asevičiūte, bet ir bendravo su publika, kalbinamas muzikologės Laimutės Ligeikaitės. Gausiai susirinkusi publika su dainininku atsisveikino linkėjimu „Ilgiausių, sėkmingų, dainingų ir ... sveikatingų“. Pastarasis linkėjimas buvo ypač reikalingas - dainininkas dar neišsigydė iki galo plaučių uždegimo, dėl kurio turėjo atidėti debiutą operoje „Madam Baterflai“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Koncertą M. Vitulskis pradėjo lietuviška muzika - Algimanto Bražinsko ir Algimanto Baltakio daina „Ugnelė“, kurią pirmasis kadaise atliko jo mokytojas Virgilijus Noreika. Paklaustas apie lietuvišką muziką savo repertuare, M. Vitulskis neneigė, kad tam daug įtakos turėjo maestro V. Noreika, tačiau didžiausias - jo močiutės nuopelnas.

- Nuo mažų dienų girdėdavau „Palinko liepa šalia kelio“ arba „Ant kalno mūrai joja lietuviai“. Kasdien virtuvėje dainuodavome lietuvių liaudies dainas. Lietuviška muzika man įsismelkusi iki kaulų smegenų. Arba į sielą. Neįsivaizduoju be jos savo gyvenimo.

- Esate užaugęs Šančiuose. Žiūrint iš šalies, Šančiai nelabai asocijuojasi su didele menine kultūra. Apie šį Kauno rajoną žinome iš kitokių gandų. Kokia tai buvo aplinka, ko esate prikrėtęs vaikystėje, kaip atsitiko, kad esate scenoje, o ne ten, kur daugelis iš Šančių kilusių žmonių?

- Aplinkybės taip susiklostė, kad mama persikėlė gyventi į Šančius, ir man ten teko sulaukti pilnametystės. Kaip tik Šančiuose atskleidžiau kaip muzikas, nors pakeičiau bent septynias mokyklas dėl savo šiek tiek kitokio požiūrio į gyvenimą.

Augau tarp sienų, nukabinėtų senelio Aleksandro Vitulskio paveikslais. Senelis man buvo labai didelis autoritetas. Niekada jo nemačiau, negirdėjau jo balso, bet mačiau jo indėlį į kultūrą, į žmones, su kuriais jis buvo bendravęs.

Visi pasakojo apie jį kaip apie labai paprastą žmogų. Jis rasdavo kalbą ir su visiškais varguoliais, net benamiais, ir su tais, kurie tikrai išprusę, keliomis galvomis už jį aukštesni. Manau, tai gražiausias žmogaus charakterio bruožas.

Jis - pavyzdys man: negali riesti nosies, kelti save aukščiau už kitus - esi įpareigotas senosios kartos, savo šeimos tradicijos elgtis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Tai turbūt pagrindinė mano gyvenimo taisyklė.

Atrasti save kaip žmogų, kaip menininką man padėjo trys moterys - močiutė, teta ir mama. Mūsų namuose skambėjo Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini operų įrašai, juos mėgo mano močiutė ir teta. Turėjome labai daug plokštelių, jų klausydavausi... tapydamas.

- Kodėl netapote dailininku - juk piešėte, lankėte dailės mokyklą. Kaip pasukote muzikos keliu?

- Prisimenu, kaip šventėme dailės gimnazijos, kurioje mokiausi, šešiasdešimtmetį. Sustatė vadinamųjų „dailiokų“ chorą. Muzikos mokytoja mane irgi pakvietė, liepė padainuoti ir pareiškė: „Ne ten įstojai - tau reikėtų ne paišyti, o dainuoti.“

Tačiau tuomet maniau, kad nebūtina klausyti mokytojų. Buvau labai užsispyręs, norėjau piešti, man didelį įspūdį darė senelio eskizai - Žalgirio mūšio ir Margirio kovų scenos, istorijos, kuriomis jis rėmėsi piešdamas ir tapydamas.

Tiesa, žinojau ir tai, kad senelis turėjo puikią muzikinę klausą, laisvai grojo fortepijonu bet kokius kūrinius. Man irgi galvoje kirbėjo mintis, kad gal ir galėčiau būti muzikas. Juolab kad nuo vaikystės svajojau dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Puikiai pamenu, kaip 10-11 metų su močiute žiūrėdavau operetes. Žavėdavausi pūstais barokiniais kostiumais, damų ir džentelmenų elgesiu scenoje ir manydavau, kad padainuoti galėčiau geriau.

O sykį, jau kitoje mokykloje, paprašytas anglų kalbos mokytojos, prieš Kalėdas duetu su bendraklase padainavau kalėdinę giesmę „Silent Night“. Mokytoja tučtuojau pakvietė auklėtoją, pavaduotoją ir visos drauge nusprendė, kad su manimi reikia ką nors daryti. Muzikos mokytoja, patikrinusi balsą, konstatavo: „Tenoriukas“. Pradėjome dirbti, ruoštis „Dainų dainelei“. Net nepažinojau natų... Per pirmąjį pasirodymą kojos taip drebėjo, kad turbūt galėjau parketą poliruoti.

Beje, senelis kadaise irgi rinkosi tarp dailės ir muzikos. Taigi pasukau ten, kur jis galbūt norėjo. Dabar kartais prisimenu tas akimirkas, kai galvodavau: jei nepaišyčiau, norėčiau būti dainininkas. Tu planuoji, o Dievas iš tavęs juokiasi...

- Čia, matyt, genialių žmonių dilema - dailė ar muzika.

- Genialus yra Leonardo da Vinci. Man dar labai toli.

- Įdomūs jūsų susitikimai su vokalo mokytojais Jonu Antanavičiumi ir V. Noreika. Kaip patekote pas J. Antanavičių, kaip sekėsi darbas, kur link su juo nuėjote?

- Kai stojau į Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą, dėstytoja Birutė Sodaitytė pasiūlė nesirinkti jokio pedagogo. „Turiu puikų dėstytoją, kuris dirba pagal sutartį“, - pasakė ji. Davė J. Antanavičiaus adresą, nuvykau pas jį.

Jis, pagyvenęs žmogus, nužvelgė mane nuo batų iki galvos, ir netikėtai jaunatvišku balsu paklausė: „Na, tai dainuot nori?“.

Aš labai jaudinausi, nes žinojau, kad daugiau nėra pas ką eiti, nebent pas maestro V. Noreiką. Bet jis gyvena Vilniuje, o man tai buvo neįkandama finansiškai, negalėjau kasdien važinėti iš Kauno į Vilnių ir atgal ar nuomotis būstą sostinėje.

Iš J. Antanavičiaus jaunatviško balso supratau, kad vokalinę formą jis išlaikęs. Tarp mūsų užsimezgė ne vien pedagogo ir mokytojo santykiai. Mes buvome kaip senelis ir anūkas. Tai buvo gražiausia, ką per tuos ketverius metus išgyvenau.

Vėliau nuvykome į Vilnių, J. Antanavičius pristatė mane V. Noreikai ir paprašė: „Gal padirbėsi su juo ties interpretaciniais dalykais, nes jis turi augti kaip muzikantas, kaip vokalistas.“

Gal dvejus metus, kad neįžeisčiau savo mokytojo, vis užsukdavau pas jį pasakyti, kad gal nenorėčiau pas maestro V. Noreiką mokytis, gal galėčiau tęsti studijas pas jį.

Bet J. Antanavičius atsakydavo: „Aš savo padariau, esi mano gyvenimo baigiamasis etapas. Padėsiu tašką. Toliau tegul tęsia žmogus, kuris puikiai žino, ką daryti.“

Man buvo sudėtinga - sunku surasti mokytoją, kuris atitiktų tave kaip kirvis kotą, su kuriuo sutaptų charakteriai, kuris tau būtų kelrodis.

- Vokalisto mokslas, studijos išties yra unikalus dalykas. Labai daug kas priklauso nuo asmenybės, nuo pedagogo, nuo to, kaip mokytojas ir mokinys randa bendrą kalbą, nes tai praktika, perduodama iš lūpų į lūpas. Knygose neperskaitysi. Turi būti žmogus, jaučiantis kiekvieną raumenį, žvilgsnį, mintį. Kaip sekėsi dirbti su profesoriumi V. Noreika?

- Kai susitikau su V. Noreika, dar kartą įsitikinau - kuo daugiau žmogus gyvenime nuveikęs, tuo jis paprastesnis. Yra tekę bendrauti su dešimt ar net šimtą kartą mažiau nei V. Noreika nuveikusiais dėstytojais ir dauguma jų nepraleisdavo progos pirmiausia išvardyti, kiek ir kur jie dainavę, ir tarsi įspėdavo - eik toliau ieškoti.

O šitas žmogus, kai pirmą kartą jį pamačiau, tiesiog paklausė: „Kaip jautiesi, ar gali padainuoti?“ Viskas paprasta, o ne tai, kad žiūrėtų iš aukšto ar iš karto žudytų žvilgsniu ar kokia replika.

Ilgainiui supratau, ko noriu iš V. Noreikos išmokti. Tai - interpretacija. Antra vertus, supratau, kad to, ką turi V. Noreika, neišmoksi. Arba tai turi, arba neturi. Visi mokiniai, kurie ateina pas jį arba kitus mokytojus, tą bagažą turi iš anksčiau arba intuityviai pajunta. Nežinau, kaip galima išmokyti muzikalumo.

- Jūsų biografijoje yra keistas atsitikimas - Lietuvoje išgarsėjote nuo TV realybės šou „Kelias į žvaigždes II“. Kokia buvo pradžia - ar labai norėjote ten eiti, ar kas nors prikalbino, ar dėl juoko nuėjote?

- Buvo laikas, kai beprotiškai norėjau studijuoti. Gyvenome su močiute, kiek galėjau, dalijausi su ja savo našlaičio pašalpa.

Svajojau, kad galėčiau tobulintis pas užsieniečius, vadinamuosius „kaučerius“ - garsių dainininkų asistentus. Bet studijoms neturėjau nė cento. Baisu, kai esi ką nors užsibrėžęs, nori ką nors pasiekti gyvenime, bet neturi finansinės paramos.

Mano charakteris toks, kad ko nors prašyti, kokios nors išmaldos, net valstybinės, negaliu. Šiuo požiūriu esu užsispyręs. Net jeigu kokį aparatą reikėtų sutaisyti, ko gero, ne neščiau į taisyklą, o pats sutaisyčiau. Toks mano būdas.

Tada nutariau, kad laikas imti jautį už ragų. Teisingiau, tai buvo mano draugų iniciatyva - jie išsiuntė TV projektui mano anketą su gražia mano, ilgaplaukio, nuotrauka. Po kiek laiko paskambino prodiuserė Laura Paukštė ir pakvietė į Vilnių, į perklausą. O man galvos skausmas: iš kur gauti pinigų autobuso bilietui?

Šiaip taip sukrapščiau, nes tuo metu buvau pradėjęs dirbti statybose - teko ir cementą iš vieno maišo į kitą perpylinėti, ir paspjaudyti kraujais, ir greitai keisti darbą, nes nežinojau, kas man darosi. Tada po dvyliktos nakties, kai uždaro „Maximą“, šlifuoti parketą - dirbti įvairiausius darbus, kad tik sukaupčiau pinigų studijoms.

Kai pakvietė į perklausą televizijoje, pernelyg nesispyriojau. Reikėjo dar žmoniškai apsirengti, sugalvoti, kaip prisistatyti. Bet paskui nutariau: ką čia sukti galvą, ką išradinėti - reikia būti savimi. Tai mane turbūt ir išgelbėjo. Nė vienos dienos nebuvau su kauke, nežaidžiau žaidimų, kurie būtų padėję laimėti krūvą pinigų.

Maniau, kad po savaitės iškrisiu, bet gal jau bent kai kas sužinos, kad yra toks žmogus, kad jis gali dainuoti, gal net koncertuoti pakvies.

- O kokia buvo reakcija, kai uždainavote?

- Laidos vedėjas Arūnas Valinskas pasiūlė trumpam išeiti iš salės, nes sumaišiau jiems kortas. Reikia pasitarti. Palaukiau, man pasakė„taip“. Tokia buvo pradžia. Tada ir įsėdau į tą traukinį, kuris atvežė mane iki... čia.

- Iš pradžių jie manė, kad jums pasisekė, o iš tiesų tai jiems pasisekė. Kaip dabar žiūrite į šią avantiūrą - ne vienus metus dalyvavote įvairiuose šou, dabar kviečiamas kaip visokio lygio ir skonio laidų svečias, ekspertas. Ką reiškia būti televizijos kanalo veidu? Ar pasirašomos kokios nors sutartys, kad privalote ten nuolat būti?

- Pirmuosius trejus metus buvo kaip ir skolos grąžinimo sutartis. Juodas darbas. Pavyzdžiui, po „Kelio į žvaigždes II“ tą pačią naktį turėjau dar tris koncertus. Po to buvo surengta didžiulė muzikinė turnė, po du koncertus per dieną. Ir taip beveik dvejus metus be perstojo - nuo privačių koncertų iki masinių.

Praktika buvo didelė, žmonių pamatyta daug, nors būta ir minusų. Prodiuseriai priplanuodavo tiek koncertų, kad į kai kuriuos net nespėdavau nuvykti. Jie numodavo ranka, o žmonės laukdavo - po pusantro tūkstančio, du tūkstančius, penkis šimtus... Tegul ir dešimt. Aš dabar suprantu, kaip svarbu, jeigu tave kviečia, nori išgirsti. O kai esi mėtomas į kairę ir į dešinę, gali neabejoti, kad bus nepatenkintų. Taip ir buvo. O susigrąžinti pasitikėjimą visada sunku.

Kai kas uždirbo didžiulius pinigus per tą laikotarpį. Nežinau, kiek namų būčiau galėjęs pasistatyti, bet man nubyrėdavo tik centai. Dabar, po septynerių metų, kilo įvairių sambrūzdžių, prodiuseriai susipyko, todėl vieni apie kitus pasakoja, kaip visa vyko. Buvo labai įdomu išgirsti, kokios sumos ten sukosi. Kažkokia fantastika.

Tačiau visą laiką, kol sukausi šou versle, vis tiek žinojau, kur nueisiu. Jeigu viską tęsčiau ir neatmesčiau siūlymų, kurių sulaukiu, tikriausiai mane matytumėte net tualetuose pakabintuose plakatuose. Kviečia begalės laidų, projektų nuo pigiausių iki prabangiausių, bet atsisakau, nes turiu koncertų, išvykų, atidėtų mokslų.

Šiemet buvo šeši projektai, kuriuose galėjau dalyvauti. Tarp jų - LRT „Auksinis balsas“. Tačiau pamaniau: ar man to reikia? Drįstu manyti, kad nė vienas „Auksinio balso“ dalyvis negalėtų atlaikyti viso „Meilės eliksyro“ spektaklio arba „Eugenijaus Onegino“. Todėl ir pamaniau: kuriam galui man ten dalyvauti?

- Ar galite duoti galvą kapoti, kad negrįšite į šou pasaulį?

- Nenoriu, kad kas nors sakytų: „Na štai ir apsimelavo.“ Yra dar vienas kontraktas, kuris paskui mane velkasi. Turiu tempti iki gegužės mėnesio.

Tai - „Žvaigždžių duetai“, kurie šiais metais nelabai vykę. O ir iš kur tų atlikėjų trauksi kasmet? Jaučiu, kad šįkart prašoviau. Manau, kad tai bus vienas paskutinių mano projektų.

- Didžiojoje scenoje jūs debiutavote ne Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o Šveicarijoje, Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolena“. Kaip net mums dar nelabai žinomas operos solistas, tik televizijos išpopuliarintas veidas, pateko į Šveicariją?

- Įdomiausia, kad daug kas mano gyvenime vyksta tarsi savaime, man pačiam nededant per daug pastangų. Ko gero, gimiau po laiminga žvaigžde.

Kai matau, kiek pastangų deda aplinkiniai - ar tai būtų populiariosios, ar rimtosios muzikos atlikėjai, kaip jie galva, kumščiais bando pramušti sieną, kad bent per nago juodymą pasiektų tai, ko pavyko man, pradedu manyti esąs laimės kūdikis.

Pirmasis spektaklis Šveicarijoje atsirado visiškai netikėtai. Atvyko į Lietuvą baritonas iš Latvijos. Jis ieškojo tenorų savo agentūrai. Tą pačią dieną paskambino man Audronė Juozauskaitė iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto ir pasiūlė ateiti į perklausą. Padainavau kelias arijas, patikau. Man pasakė paskambinsią ir po kelių dienų sulaukiau labai simpatiškos ispanės Carmen De Miguell skambučio.

Ji jau kelerius metus dirba agente ir dabar šalia kitų dainininkų globoja mane. Kur tik gali, ten siunčia, pristatinėja, rodo visame pasaulyje, siuntinėja mano įrašus. Prieš dvejus su puse metų vasarą apvažiavau kone visą Europą ir dar dalį   pasaulio, kad dalyvaučiau perklausose ir pasirodyčiau teatrams, kas esu.

Nes kas aš esu? Nesu laimėjęs nei kokių nors garsių konkursų, nei dar ko nors. O ką esu dainavęs?“ „Youtube“ prikrautas visokiausių idiotiškų scenų, į kurias buvau patekęs dalyvaudamas televizijos šou, - nuo „O, gražuole“ iki persirengimo mergaite. Kaip tai turėtų atrodyti operos teatro direktoriui? Internetinėje erdvėje apie mane pateikta medžiaga sukelia minčių chaosą, todėl tenka važiuoti, pasirodyti, kitaip negali.

Dažni skrydžiai, kondicionieriai, negalėjimas reguliariai maitintis „nusodindavo“ balsą, iš nuovargio net kraujas iš nosies bėgo. Bet po tos paaukotos vasaros ir begalės pinigų pradėjau judėti į priekį, mane ėmė kviestis vienas kitas teatras.

- Kol pagaliau pakvietė ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras... Juk mūsų teatro vadovas irgi pasižiūri „Youtube“ - pamato Merūną, persirengusį mergaite, ir nustumia į šalį... Ir tik kai išgirdo, kad Ispanijoje ne tik dainavote Alfredą, bet tas vaidmuo buvo nufilmuotas, pakvietė dainuoti ir Lietuvoje... Už Lenskį ir Alfredą gavote ir Metų debiuto apdovanojimą.

- Pirmiausia buvo „Meilės eliksyras“, po to -  „Eugenijus Oneginas“, po to - „Traviata“. Dabar turėjau debiutuoti „Madam Baterflai“, bet dėl sveikatos - plaučių uždegimo - stabtelėjau.

Bet čia niekai. Kiekvienas menininkas, kuris dirba scenoje, privalo nuo jos nugriūti - tik tuomet jis nebegali dainuoti.

Keisčiausia lietuvių problema yra ta, kad kol nesi užsienyje užaugintas, tol lietuviai neįvertina. Turime puikiausių pavyzdžių: ir Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, ir Kostas Smoriginas, ir visa plejada jaunų dainininkų, darančių karjerą svečiose šalyse. Tai skaudžiausia.

- Jūsų irgi laukia užsienio scenos. Ar tiesa, kad esate pakviestas į perklausą Niujorko „Metropolitan Opera“?

- Taip, bet tai bus kitų metų lapkričio mėnesį. O dabar vyksiu į Estiją dainuoti operoje „Eugenijus Oneginas“, birželio mėnesį - į Rygą, po to - konkursas „Operalia“, kuriame dalyvavę žmonės jei ir nepadaro pasaulinės karjeros, tai bent juos išgirsta Placido Domingo. O tai irgi svarbu.

- Austrijos mieste Grace dainuosite Kavaradosį „Toskoje“?

- Stengiuosi nespartinti tempo, negriebti vienos partijos po kitos, nes viskam savas laikas. Kiekvienas parengtas  vaidmuo - tai indėlis į ateitį. Negali pulti iš karto prie didžiausių ir po to netekti balso. Viskas turi vykti laipsniškai. Jeigu persitempsi, gali ir atsisveikinti su scena.

- Kavaradosis pagal libretą yra dailininkas. Ar jums šis personažas, jo psichologija neturi sąsajų, pavyzdžiui, su jūsų seneliu? Gal ieškosite jo gyvenimo faktų arba apmąstysite jo gyvenimą rengdamas Kavaradosio partiją?

- Negalvojau apie tai. Rengiant partiją man svarbiausia mano paties išgyvenimai, juos lengviausia susieti su vaidmeniu. Tuomet ir akys spindi, ir tikėjimas bei pasitikėjimas atsiranda, ir klausytojai tavimi patiki. Nes jei suvaidinsi jausmą... Nežinau, ar apskritai galima suvaidinti jausmą.

O ateityje norėčiau mūsų Nacionaliniam operos ir baleto teatrui padėti atsikratyti statiškumo scenoje. Vakarų Europoje solistai dainuodami salto padaro. Manau, kad žmogaus galimybės begalinės. Tad norėčiau, kad ir mūsų teatro spektakliuose būtų daugiau judesio. Scenoje reikia gyventi, o ne vaidinti.

Iš ekranų pradingusio Merūno gyvenimo pokyčiai

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas