Partizanauti vertė sovietinis teroras ir Vakarų pagalbos viltis

Istorija

2013-03-21 22:52

Partizanauti vertė sovietinis teroras ir Vakarų pagalbos viltis

Teksto dydis:

Lietuvių patriotizmas ir idealizmas buvo svarbi, tačiau ne vienintelė priežastis, kodėl jaunuoliai tapo partizanais. Žiauriu ir beatodairišku teroru komunistai įspraudė lietuvius į kampą – ginkluotas pasipriešinimas atrodė net saugesnis nei sėdėjimas namuose. Išeiti į miškus skatino ir viltis, kad Vakarų valstybės padės išginti komunistus. Taip mano istorikas ir publicistas daktaras Kęstutis Girnius.

Apie tai jis kalbėjo ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje konferencijoje „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Mokslininkai ir tyrinėtojai bandė atsakyti į klausimus, kas buvo Lietuvos partizanai, ką jie žinojo apie tarptautinę ir karo teisę, kaip įsitvirtino okupantų primestas partizano-bandito vaizdinys.

Kodėl jaunuoliai nusprendė pradėti ginkluotą pasipriešinimą žiauriems okupantams? Į tą klausimą bandė atsakyti daktaras K. Girnius. Jis teigė, kad jauno žmogaus apsisprendimas tapti partizanu iškelia daug klausimų apie asmens ir visuomenės interesus. Dėl to galvas laužo ir ekonomistai, ir filosofai.

„Visuomeninė gėrybė yra tokia, kurios normaliomis aplinkybėmis negali įsigyti pavieniai žmonės. Bet kai ji sukuriama, tai visi gali ja naudotis be asmeninio indelio. Pavyzdžiui, švarus oras, viešasis transportas, policijos apsauga.

Tačiau šitoje vietoje iškyla problema. Nors visuomeninė gėrybė žmogui suteikia daugiau naudos, nei jam kainuoja asmeninis įnašas, tačiau žmogus neturi racionalios priežasties bendradarbiauti kuriant tą gerovę. Jis turi pagrindą galvoti, kad jo asmeninis įnašas šiuo atveju yra nereikšmingas, todėl viskas priklauso nuo kitų elgesio. Kai visų pastangomis bus sukurta ta gėrybė, tai žmogus galės ja naudotis neįdėjęs jokių pastangų. Neracionalu mokėti už tai, ką gali gauti veltui“, - svarstė mokslininkas K. Girnius.

Kitaip tariant, kam jaunam žmogui eiti į mišką ir ginklu kovoti už nepriklausomybę? Juk jis gali laukti, kol tai padarys kiti. Būtent tokias problemas sovietinės okupacijos laikotarpiu turėjo spręsti jauni žmonės.

„Kai buvo svarstoma, kad reikia priešintis sovietiniam režimui, kiekvienam jaunuoliui galėjo iškilti klausimas: kodėl tą turi daryti jis, o ne kiti? Juk jei daug kas išeina į mišką, tai man, pavieniam asmeniui, toks žygis nebūtinai reikalingas. Miške gi vis tiek gali išsilaikyti tik labai ribotas vyrų skaičius. Jeigu partizanų nebus daug, tai tokia kova išvis tampa beprasmė. Juk mažas būrys nieko nepasieks, todėl buvimas partizanu tik atneš mirtį“, - kalbėjo istorikas ir publicistas.

Tai kodėl Lietuvos jaunuoliai tapo partizanais?

Sprendimą nulėmė keturios priežastys

Kaip pagrindinė to priežastis dažnai įvardijamas patriotizmas ir idealizmas. Profesorius K. Girnius sako, kad tai buvo būtina sąlyga. Tačiau ne paskutinė.

„Pavyzdžiui, per nacių okupaciją Norvegijoje taip pat buvo patriotų. Tačiau jie nusprendė nesipriešinti ginklu. Taip pat elgėsi ir pogrindiniai Lietuvos lyderiai per vokiečių okupaciją. Jie ragino lietuvius prisiglausti prie žemės ir laukti, kol audra praeis“, - priminė žinomas visuomenės veikėjas.

Tai kodėl 1944-1945 metais Lietuvos pasipriešinimas pasuko kitu keliu? Profesorius K. Girnius išskyrė keturis pagrindinius veiksnius. Vokiečių ir sovietų okupacijos patirtis. Nežabotas sovietų teroras pirmaisiais pokario metais. Vakarų valstybių intervencijos viltis. Patriotizmas bei idealizmas.

Mokslininkas teigia, kad skirtingų jaunuolių apsisprendimą lėmė skirtingos tų veiksnių kombinacijos. Tačiau tie veiksniai nebuvo atskiri. Jie buvo sujungti į vieną derinį. Kitaip tariant, nebuvo kelių atskirų priežasčių - buvo vienas veiksnys, sudarytas iš kelių elementų.

Tikėjimas Vakarais – pamatuotas

Daug lietuvių manė, kad greitai kils karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Todėl okupantai bus priversti pasitraukti iš Lietuvos. „Bet vien ši mintis neskatino jaunuolių kovoti. Jei artėja išsivadavimas, tai kam aukoti gyvybes. Ypač, jei lietuvių indėlis į sovietų išvarymą galėjo būti tik kuklus“, - kalbėjo daktaras K. Girnius.

Vakarų intervencijos viltis būsimam partizanui nebuvo vien tik nepriklausomybės atgavimo garantas. Sąmonėje ar pasąmonėje tas tikėjimas buvo labai svarbus. Juk jei po kelerių metų komunistai bus išvaryti iš Lietuvos, tai partizanavimas nebus beviltiška kova. Be numatytos Vakarų pagalbos eiti į mišką reiškė beveik neišvengiamą mirtį.

„Greitos Vakarų intervencijos atveju, partizanavimas net galėjo būti saugesnis nei sėdėjimas namuose. Išsigelbėjimo viltis, nesvetima nė vienam žmogui, iš dalies paaiškina, kodėl Vakarų pagalbos viltis buvo tokia gaji tarp partizanų. Ji žadėjo ne tik laisvę tautai, bet ir gyvybę.

Tas tikėjimas Vakarais nebuvo toks nepagrįstas, kaip dabar kartais atrodo. 1946 metais Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pasakė kalbą apie geležinę uždangą. Po metų Harry Trumanas paskelbė, kad visomis pastangomis kovos prieš komunistų pastangas perimti Graikiją. 1948 metais prasidėjo Berlyno blokada. Dar po dviejų metų kilo Korėjos karas.

„Įtampa buvo didelė. Todėl tikėtis, kad Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykiuose įvyks sprogimas, nebuvo naivu“, - pabrėžė istorikas.

Patriotizmas skatino atstumti komunistus

Idealizmas ir patriotizmas taip pat buvo svarbus veiksnys, skatinęs jaunuolius tapti „žaliukais“. Daug kas gėdijosi, kad Lietuva priėmė 1941 metų Sovietų Sąjungos ultimatumą. Be to, buvo populiari idėja, kad geriau mirti tėvynėje su ginklu rankoje, nei vergu Sibire.

Patriotizmas daugeliui gyventojų sukėlė ryžtą su komunistais nebendrauti. Sovietų teroras buvo toks beatodairiškas, kad net partijos nariai buvo vežami į Sibirą. Tačiau patikimiausias būdas išlikti - remti valdžią ir okupantus. Net jei toks elgesys padidino partizanų keršto pavojų, tačiau jų keliama grėsmė buvo gerokai mažesnė nei okupantų.

„Nepaisant to, komunistų ir jų šalininkų kaimuose buvo labai mažai. Situacija pasikeitė tik su masiniais trėmimais 1948 ir 1949 metais“, - patriotizmo indėlį įvardijo publicistas K. Girnius.

Svarbiausia priežastis - teroras

Kartu su sovietine kariuomene į Lietuvą grįžo smurtas, žudynės, areštai, trėmimai, šaukimas į Raudonąją armiją. Visuomenė pasijuto nesaugi. Žmonės pajautė, kad ir jie greitai gali tapti aukomis.

Daktaras K. Girnius mano, kad tai buvo bene svarbiausia priežastis, kodėl jauni žmonės tapo partizanais: „Praeities patyrimas parodė, kad bergždžia pasitikėti socialistinės valstybės gera valia. Buvo aišku, kad pasyvi laikysena smurto akivaizdoje nesumažins aukų skaičiaus. O gal net padidins.“

Per pirmąją sovietinę okupaciją teroras buvo savavališkas, kaprizingas, nenumatytas. Nukentėjo beveik visų sluoksnių gyventojai. Ne tik buvę valstybės veikėjai ar buvę turtingi ūkininkai. Tauta negalėjo suprasti, pagal kokius kriterijus žmonės suimami. Todėl visi jautėsi nesaugūs.

1940 metais, per pirmąją komunistinę okupaciją, lietuviai nebuvo „nusidėję“ Sovietų Sąjungai. Tačiau po ketverių metų situacija jau buvo kitokia. Vieni lietuviai dalyvavo 1941 metų sukilime. Kiti vokiečių okupacijos metais dirbo savivaldoje. Spaudoje buvo rašoma apie karčią pirmosios sovietinės okupacijos patirtį. 1944 metais, kai sovietai grįžo į Lietuvą, mūsų tauta jau buvo „nusikaltusi“ komunistams.

„Todėl net ir eilinis lietuvis negalėjo jaustis saugus. Juk koks nors pataikūnas, sutirštindamas spalvas, galėjo ką nors pranešti sovietų valdžiai.

Susidarė aplinkybės, kad daug jaunų žmonių pajuto, jog gali tapti sovietų teroro auka. Ankstesnių okupacijų patirtis išsklaidė viltį, kad ramiai namie sėdintys galės išvengti smurto ar trėmimų. Partizanauti nesaugu. Bet nesaugu ir likti namie“, - pokario situaciją aiškino istorikas K. Girnius.

Teroras pakeitė žmonių apskaičiavimus. Sėdėjimas namie darėsi vis pavojingesnis. Todėl partizanavimas tapo patrauklesne išeitimi.

„Be karčios patirties būtų daugiau vilties išvengti okupantų teroro. Būtų daugiau bandymų rasti bendrą kalbą. Be vilties dėl Vakarų valstybių pagalbos net ir patiems partizanams jų pasipriešinimas būtų atrodęs bergždžias. Be patriotizmo kolaboravimas daugumai butų rimta, ir palyginti, visai patraukli galimybė.

Tačiau kertinis tų motyvų sandūros akmuo – sovietinis teroras. Su kai kuriomis išlygomis galima teigti, kad tai buvo pagrindinė partizanų kovų priežastis. Be teroro žmonės būtų pamiršę pirmosios okupacijos siaubus ir patikėję, kad komunistai pasikeitė. Be teroro žmonės būtų laukę savo namuose, kaip kantriai laukė vokiečių išvijimo“, - apibendrino daktaras K. Girnius.

Portalas lrytas.lt publikuos ir daugiau mokslininkų bei tyrinėtojų pasisakymų iš konferencijos „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“.

Lietuvių patriotizmas ir idealizmas buvo svarbi, tačiau ne vienintelė priežastis, kodėl jaunuoliai tapo partizanais. Žiauriu ir beatodairišku teroru komunistai įspraudė lietuvius į kampą – ginkluotas pasipriešinimas atrodė net saugesnis nei sėdėjimas namuose. Išeiti į miškus skatino ir viltis, kad Vakarų valstybės padės išginti komunistus. Taip mano istorikas ir publicistas daktaras Kęstutis Girnius.

Apie tai jis kalbėjo ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje konferencijoje „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Mokslininkai ir tyrinėtojai bandė atsakyti į klausimus, kas buvo Lietuvos partizanai, ką jie žinojo apie tarptautinę ir karo teisę, kaip įsitvirtino okupantų primestas partizano-bandito vaizdinys.

Kodėl jaunuoliai nusprendė pradėti ginkluotą pasipriešinimą žiauriems okupantams? Į tą klausimą bandė atsakyti daktaras K. Girnius. Jis teigė, kad jauno žmogaus apsisprendimas tapti partizanu iškelia daug klausimų apie asmens ir visuomenės interesus. Dėl to galvas laužo ir ekonomistai, ir filosofai.

„Visuomeninė gėrybė yra tokia, kurios normaliomis aplinkybėmis negali įsigyti pavieniai žmonės. Bet kai ji sukuriama, tai visi gali ja naudotis be asmeninio indelio. Pavyzdžiui, švarus oras, viešasis transportas, policijos apsauga.

Tačiau šitoje vietoje iškyla problema. Nors visuomeninė gėrybė žmogui suteikia daugiau naudos, nei jam kainuoja asmeninis įnašas, tačiau žmogus neturi racionalios priežasties bendradarbiauti kuriant tą gerovę. Jis turi pagrindą galvoti, kad jo asmeninis įnašas šiuo atveju yra nereikšmingas, todėl viskas priklauso nuo kitų elgesio. Kai visų pastangomis bus sukurta ta gėrybė, tai žmogus galės ja naudotis neįdėjęs jokių pastangų. Neracionalu mokėti už tai, ką gali gauti veltui“, - svarstė mokslininkas K. Girnius.

Kitaip tariant, kam jaunam žmogui eiti į mišką ir ginklu kovoti už nepriklausomybę? Juk jis gali laukti, kol tai padarys kiti. Būtent tokias problemas sovietinės okupacijos laikotarpiu turėjo spręsti jauni žmonės.

„Kai buvo svarstoma, kad reikia priešintis sovietiniam režimui, kiekvienam jaunuoliui galėjo iškilti klausimas: kodėl tą turi daryti jis, o ne kiti? Juk jei daug kas išeina į mišką, tai man, pavieniam asmeniui, toks žygis nebūtinai reikalingas. Miške gi vis tiek gali išsilaikyti tik labai ribotas vyrų skaičius. Jeigu partizanų nebus daug, tai tokia kova išvis tampa beprasmė. Juk mažas būrys nieko nepasieks, todėl buvimas partizanu tik atneš mirtį“, - kalbėjo istorikas ir publicistas.

Tai kodėl Lietuvos jaunuoliai tapo partizanais?

Sprendimą nulėmė keturios priežastys

Kaip pagrindinė to priežastis dažnai įvardijamas patriotizmas ir idealizmas. Profesorius K. Girnius sako, kad tai buvo būtina sąlyga. Tačiau ne paskutinė.

„Pavyzdžiui, per nacių okupaciją Norvegijoje taip pat buvo patriotų. Tačiau jie nusprendė nesipriešinti ginklu. Taip pat elgėsi ir pogrindiniai Lietuvos lyderiai per vokiečių okupaciją. Jie ragino lietuvius prisiglausti prie žemės ir laukti, kol audra praeis“, - priminė žinomas visuomenės veikėjas.

Tai kodėl 1944-1945 metais Lietuvos pasipriešinimas pasuko kitu keliu? Profesorius K. Girnius išskyrė keturis pagrindinius veiksnius. Vokiečių ir sovietų okupacijos patirtis. Nežabotas sovietų teroras pirmaisiais pokario metais. Vakarų valstybių intervencijos viltis. Patriotizmas bei idealizmas.

Mokslininkas teigia, kad skirtingų jaunuolių apsisprendimą lėmė skirtingos tų veiksnių kombinacijos. Tačiau tie veiksniai nebuvo atskiri. Jie buvo sujungti į vieną derinį. Kitaip tariant, nebuvo kelių atskirų priežasčių - buvo vienas veiksnys, sudarytas iš kelių elementų.

Tikėjimas Vakarais – pamatuotas

Daug lietuvių manė, kad greitai kils karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Todėl okupantai bus priversti pasitraukti iš Lietuvos. „Bet vien ši mintis neskatino jaunuolių kovoti. Jei artėja išsivadavimas, tai kam aukoti gyvybes. Ypač, jei lietuvių indėlis į sovietų išvarymą galėjo būti tik kuklus“, - kalbėjo daktaras K. Girnius.

Vakarų intervencijos viltis būsimam partizanui nebuvo vien tik nepriklausomybės atgavimo garantas. Sąmonėje ar pasąmonėje tas tikėjimas buvo labai svarbus. Juk jei po kelerių metų komunistai bus išvaryti iš Lietuvos, tai partizanavimas nebus beviltiška kova. Be numatytos Vakarų pagalbos eiti į mišką reiškė beveik neišvengiamą mirtį.

„Greitos Vakarų intervencijos atveju, partizanavimas net galėjo būti saugesnis nei sėdėjimas namuose. Išsigelbėjimo viltis, nesvetima nė vienam žmogui, iš dalies paaiškina, kodėl Vakarų pagalbos viltis buvo tokia gaji tarp partizanų. Ji žadėjo ne tik laisvę tautai, bet ir gyvybę.

Tas tikėjimas Vakarais nebuvo toks nepagrįstas, kaip dabar kartais atrodo. 1946 metais Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pasakė kalbą apie geležinę uždangą. Po metų Harry Trumanas paskelbė, kad visomis pastangomis kovos prieš komunistų pastangas perimti Graikiją. 1948 metais prasidėjo Berlyno blokada. Dar po dviejų metų kilo Korėjos karas.

„Įtampa buvo didelė. Todėl tikėtis, kad Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykiuose įvyks sprogimas, nebuvo naivu“, - pabrėžė istorikas.

Patriotizmas skatino atstumti komunistus

Idealizmas ir patriotizmas taip pat buvo svarbus veiksnys, skatinęs jaunuolius tapti „žaliukais“. Daug kas gėdijosi, kad Lietuva priėmė 1941 metų Sovietų Sąjungos ultimatumą. Be to, buvo populiari idėja, kad geriau mirti tėvynėje su ginklu rankoje, nei vergu Sibire.

Patriotizmas daugeliui gyventojų sukėlė ryžtą su komunistais nebendrauti. Sovietų teroras buvo toks beatodairiškas, kad net partijos nariai buvo vežami į Sibirą. Tačiau patikimiausias būdas išlikti - remti valdžią ir okupantus. Net jei toks elgesys padidino partizanų keršto pavojų, tačiau jų keliama grėsmė buvo gerokai mažesnė nei okupantų.

„Nepaisant to, komunistų ir jų šalininkų kaimuose buvo labai mažai. Situacija pasikeitė tik su masiniais trėmimais 1948 ir 1949 metais“, - patriotizmo indėlį įvardijo publicistas K. Girnius.

Svarbiausia priežastis - teroras

Kartu su sovietine kariuomene į Lietuvą grįžo smurtas, žudynės, areštai, trėmimai, šaukimas į Raudonąją armiją. Visuomenė pasijuto nesaugi. Žmonės pajautė, kad ir jie greitai gali tapti aukomis.

Daktaras K. Girnius mano, kad tai buvo bene svarbiausia priežastis, kodėl jauni žmonės tapo partizanais: „Praeities patyrimas parodė, kad bergždžia pasitikėti socialistinės valstybės gera valia. Buvo aišku, kad pasyvi laikysena smurto akivaizdoje nesumažins aukų skaičiaus. O gal net padidins.“

Per pirmąją sovietinę okupaciją teroras buvo savavališkas, kaprizingas, nenumatytas. Nukentėjo beveik visų sluoksnių gyventojai. Ne tik buvę valstybės veikėjai ar buvę turtingi ūkininkai. Tauta negalėjo suprasti, pagal kokius kriterijus žmonės suimami. Todėl visi jautėsi nesaugūs.

1940 metais, per pirmąją komunistinę okupaciją, lietuviai nebuvo „nusidėję“ Sovietų Sąjungai. Tačiau po ketverių metų situacija jau buvo kitokia. Vieni lietuviai dalyvavo 1941 metų sukilime. Kiti vokiečių okupacijos metais dirbo savivaldoje. Spaudoje buvo rašoma apie karčią pirmosios sovietinės okupacijos patirtį. 1944 metais, kai sovietai grįžo į Lietuvą, mūsų tauta jau buvo „nusikaltusi“ komunistams.

„Todėl net ir eilinis lietuvis negalėjo jaustis saugus. Juk koks nors pataikūnas, sutirštindamas spalvas, galėjo ką nors pranešti sovietų valdžiai.

Susidarė aplinkybės, kad daug jaunų žmonių pajuto, jog gali tapti sovietų teroro auka. Ankstesnių okupacijų patirtis išsklaidė viltį, kad ramiai namie sėdintys galės išvengti smurto ar trėmimų. Partizanauti nesaugu. Bet nesaugu ir likti namie“, - pokario situaciją aiškino istorikas K. Girnius.

Teroras pakeitė žmonių apskaičiavimus. Sėdėjimas namie darėsi vis pavojingesnis. Todėl partizanavimas tapo patrauklesne išeitimi.

„Be karčios patirties būtų daugiau vilties išvengti okupantų teroro. Būtų daugiau bandymų rasti bendrą kalbą. Be vilties dėl Vakarų valstybių pagalbos net ir patiems partizanams jų pasipriešinimas būtų atrodęs bergždžias. Be patriotizmo kolaboravimas daugumai butų rimta, ir palyginti, visai patraukli galimybė.

Tačiau kertinis tų motyvų sandūros akmuo – sovietinis teroras. Su kai kuriomis išlygomis galima teigti, kad tai buvo pagrindinė partizanų kovų priežastis. Be teroro žmonės būtų pamiršę pirmosios okupacijos siaubus ir patikėję, kad komunistai pasikeitė. Be teroro žmonės būtų laukę savo namuose, kaip kantriai laukė vokiečių išvijimo“, - apibendrino daktaras K. Girnius.

Portalas lrytas.lt publikuos ir daugiau mokslininkų bei tyrinėtojų pasisakymų iš konferencijos „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“.

Man patiko Neblogai Man nepatiko

Istorija

Sovietinių simbolių invazija į lietuvių protus – apgalvoto plano dalis

14

Įsivaizduokite, kad Lietuvos parduotuvių lentynas papildytų produktai, pažymėti nacistiniais simboliais. Pavyzdžiui, būtų galima įsigyti išskirtinio kvapo muilą „Osvencimas“. Arba svastika papuoštus juodus prezervatyvus „SS“. Sostinėje atsidarytų kavinė „Trečiasis reichas“, kurioje būtų galima paragauti „Nacistinių“ dešrelių su kopūstais. Tokią produkciją sukūrę verslininkai susilauktų ne tik visuomenės pasmerkimo, bet ir teisėsaugos dėmesio.

Istorija

Sovietiniai cenzoriai privertė pamiršti lietuviško kino genijų A. Grikevičių

6

Vienintelio lietuviško istorinio kino epo „Herkus Mantas“ autoriumi galėjo būti ne Marijonas Giedrys, bet kitas menininkas. Tačiau istorija susiklostė kitaip. Talentingiausiu lietuvių režisieriumi dažnai vadinamas Almantas Grikevičius buvo nustumtas nuo grandiozinio filmo kūrimo, o galiausiai – nepelnytai užmirštas. 2011 metų sausį jis taip ir užgeso - mintyse perfilmuodamas ir permontuodamas garsiausių savo filmų kadrus.

Istorija

Naikinamasis Stalino karas: kaip įvykius nušvietė I. Erenburgas (knygos ištrauka)

2

Sovietų Sąjunga, iš puolėjų stovyklos be jokių pastangų staiga atsidūrusi užpultųjų stovykloje, paleido veikti savo propagandos aparatą, siekdama nugramzdinti užmarštin savo bendrystę su Vokietija ir pasirodyti esanti „laisvę mylinčių tautų“ gynėja. O kaipgi viskas buvo iš tikrųjų?

Istorija

Kodėl Kremliaus propagandininkai spjaudo ant Sausio 13-osios?

6

Savi šaudė į savus. Šis sakinys tampa simboliu to, kad kova už Lietuvos nepriklausomybę dar nėra baigta. Įžūlus šūkis nepalieka abejingų ir nukreipia visuomenės dėmesį nuo tikrosios Sausio 13-osios įvykių prasmės. Ko siekia Algirdas Paleckis ir jo bendraminčiai, spjaudydami propagandos kulkas į savo tautiečius? Kodėl Rusijai reikalingi kolaborantai Lietuvoje? Ar tikrai Kremliaus strategų tikslas yra tik suteršti vieną didžiausių Lietuvos pergalių?

Istorija

Sovietinius galvažudžius gąsdinę Dusetų partizanai priminė apie savo likimus

27 2

Buvęs partizanas Jonas Abukauskas stovi ant Dusetų miestelyje archeologų iškastos duobės krašto. 85 metų vyras kiekvieną rytą apsivelka Laisvės kovotojo uniformą ir nukeliauja dešimtis kilometrų į Dusetų miestelį, kur dirba archeologai. Kovotojo akys regėjo sovietinę mėsmalę, į kurią buvo grūdami Lietuvos žmonės. Tačiau net ir pro storą patirties skydą jo žvilgsnyje galima pamatyti viltį. Viltį, kad tyrėjai šiomis dienomis pagaliau suras nužudyto brolio palaikus.

Aktualijos

Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (3)

5

Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą pasekmės skaudžiai jaučiamos. Piliečiai jaučiasi nusivylę savo valstybe, valdžia. Gyventojai nesuvokia, kad šių dienų Lietuva yra galingosios LDK ir įkvepiančios tarpukario valstybės tęsinys. Abejojama lietuvių pergalėmis, pasiekimais, gabumais ir galimybėmis. Daug žmonių gyvenimui jau yra pasirinkę kitą šalį.

Aktualijos

Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (2)

6

Nedraugiškoms valstybėms tarnaujantys istorikai ne tik siekia iškraipyti Lietuvos valstybės istoriją, bet ir siūlo jai pakaitalą - rusiškąjį kultūros paveldą. Knygynuose galima įsigyti net tokių knygų apie istoriją, kuriose dabartinės Lietuvos kariuomenės nuotraukos pateikiamos greta sovietinių simbolių. Kartais į tą nesąžiningų istorikų chorą įsilieja ir Lietuvos mokslininkai. Trečiadienį publikuotame tekste rašėme apie informacinį karą ir Kremlius ambicijas susigrąžinti prarastas pozicijas Lietuvoje. Šiandien - antroji rašinio dalis. Analitikai pasakojo apie tai, kokias juodąsias technologijas Lietuvoje naudoja priešiškos valstybės.

Aktualijos

Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (1)

6

Didinga Lietuvos istorija pasakoja apie tai, kaip lietuviai mūšiuose triuškino skardinius kryžiuočių kavaleristus, eiklius mongolų raitelius, Maskvos gynėjus ir kitus priešus. Tačiau dabar mūsų valstybės istorija tapo taikiniu. Rusijos propagandininkai siekia ją iškraipyti. Tai vienas iš būdų sugraužti mūsų valstybės ideologinį kamieną. Kremlius net neslepia, kad siekia susigrąžinti prarastas pozicijas Lietuvoje. Ginklu to padaryti jau nepavyks, nes mūsų šalį gina galingesni ir įtakingesni sąjungininkai. Todėl rusų legionai pasirinko kitą kovos būdą - užgulė lietuvių protus ir jausmus. Mūsų valstybėje vyksta informacinis karas.

Komentarai

Velniop jus, Stalino garbintojai!

1

Galvažudys Josifas Stalinas buvo didis žmogus! Gal kiek žiaurokas, gal pamišęs, bet didis! Norėdamas pagrįsti šį teiginį apsiseilėjęs vaikėzas viename lietuviškame internetiniame forume cituoja Didžiosios Britanijos premjerą Winstoną Churchillį: „Didelė Rusijos laimė buvo tai, kad sunkių išbandymų metais jai vadovavo toks didis genijus ir tvirtas, nepalenkiamas karvedys – Josifas Stalinas.“ Suprask, net ideologiniai priešai lenkėsi diktatoriui.