logo
Istorija

Partizanauti vertė sovietinis teroras ir Vakarų pagalbos viltis

22

Dovydas Pancerovas2013-03-21 22:52

Lietuvių patriotizmas ir idealizmas buvo svarbi, tačiau ne vienintelė priežastis, kodėl jaunuoliai tapo partizanais. Žiauriu ir beatodairišku teroru komunistai įspraudė lietuvius į kampą – ginkluotas pasipriešinimas atrodė net saugesnis nei sėdėjimas namuose. Išeiti į miškus skatino ir viltis, kad Vakarų valstybės padės išginti komunistus. Taip mano istorikas ir publicistas daktaras Kęstutis Girnius.

1/22

Per pirmąją sovietinę okupaciją teroras buvo savavališkas, kaprizingas, nenumatymas. Nukentėjo beveik visų sluoksnių gyventojai. N. Povilaičio asociatyvi nuotrauka

Partizanauti vertė sovietinis teroras ir Vakarų pagalbos viltis

1 / 22

Per pirmąją sovietinę okupaciją teroras buvo savavališkas, kaprizingas, nenumatymas. Nukentėjo beveik visų sluoksnių gyventojai. N. Povilaičio asociatyvi nuotrauka

K. Girnius mano, kad pagrindinė priežastis, vertusi jaunuolius tapti partizanais - sovietinis teroras. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: dr. R. Petrauskas. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: kūrėjas J. Ohmanas. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: dr. N. Šepetys. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: Seimo narys, istorikas A. Anušauskas. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: konferencijos moderatorius N. Černiauskas. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: dr. R. Petrauskas. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: Europos Parlamento narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: Europos Parlamento narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: Europos Parlamento narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: Seimo narys, istorikas A. Anušauskas. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. D. Umbrasas

Ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko konferencija „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Nuotraukoje: dr. N. Šepetys. D. Umbrasas

(22 nuotraukos) D. Umbrasas, N. Povilaičio asociatyvi nuotrauka

Visos
Nuotraukos

Po vieną
nuotrauką

Apie tai jis kalbėjo ketvirtadienį Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje konferencijoje „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“. Mokslininkai ir tyrinėtojai bandė atsakyti į klausimus, kas buvo Lietuvos partizanai, ką jie žinojo apie tarptautinę ir karo teisę, kaip įsitvirtino okupantų primestas partizano-bandito vaizdinys.

Kodėl jaunuoliai nusprendė pradėti ginkluotą pasipriešinimą žiauriems okupantams? Į tą klausimą bandė atsakyti daktaras K. Girnius. Jis teigė, kad jauno žmogaus apsisprendimas tapti partizanu iškelia daug klausimų apie asmens ir visuomenės interesus. Dėl to galvas laužo ir ekonomistai, ir filosofai.

„Visuomeninė gėrybė yra tokia, kurios normaliomis aplinkybėmis negali įsigyti pavieniai žmonės. Bet kai ji sukuriama, tai visi gali ja naudotis be asmeninio indelio. Pavyzdžiui, švarus oras, viešasis transportas, policijos apsauga.

Tačiau šitoje vietoje iškyla problema. Nors visuomeninė gėrybė žmogui suteikia daugiau naudos, nei jam kainuoja asmeninis įnašas, tačiau žmogus neturi racionalios priežasties bendradarbiauti kuriant tą gerovę. Jis turi pagrindą galvoti, kad jo asmeninis įnašas šiuo atveju yra nereikšmingas, todėl viskas priklauso nuo kitų elgesio. Kai visų pastangomis bus sukurta ta gėrybė, tai žmogus galės ja naudotis neįdėjęs jokių pastangų. Neracionalu mokėti už tai, ką gali gauti veltui“, - svarstė mokslininkas K. Girnius.

Kitaip tariant, kam jaunam žmogui eiti į mišką ir ginklu kovoti už nepriklausomybę? Juk jis gali laukti, kol tai padarys kiti. Būtent tokias problemas sovietinės okupacijos laikotarpiu turėjo spręsti jauni žmonės.

„Kai buvo svarstoma, kad reikia priešintis sovietiniam režimui, kiekvienam jaunuoliui galėjo iškilti klausimas: kodėl tą turi daryti jis, o ne kiti? Juk jei daug kas išeina į mišką, tai man, pavieniam asmeniui, toks žygis nebūtinai reikalingas. Miške gi vis tiek gali išsilaikyti tik labai ribotas vyrų skaičius. Jeigu partizanų nebus daug, tai tokia kova išvis tampa beprasmė. Juk mažas būrys nieko nepasieks, todėl buvimas partizanu tik atneš mirtį“, - kalbėjo istorikas ir publicistas.

Tai kodėl Lietuvos jaunuoliai tapo partizanais?

Sprendimą nulėmė keturios priežastys

Kaip pagrindinė to priežastis dažnai įvardijamas patriotizmas ir idealizmas. Profesorius K. Girnius sako, kad tai buvo būtina sąlyga. Tačiau ne paskutinė.

„Pavyzdžiui, per nacių okupaciją Norvegijoje taip pat buvo patriotų. Tačiau jie nusprendė nesipriešinti ginklu. Taip pat elgėsi ir pogrindiniai Lietuvos lyderiai per vokiečių okupaciją. Jie ragino lietuvius prisiglausti prie žemės ir laukti, kol audra praeis“, - priminė žinomas visuomenės veikėjas.

Tai kodėl 1944-1945 metais Lietuvos pasipriešinimas pasuko kitu keliu? Profesorius K. Girnius išskyrė keturis pagrindinius veiksnius. Vokiečių ir sovietų okupacijos patirtis. Nežabotas sovietų teroras pirmaisiais pokario metais. Vakarų valstybių intervencijos viltis. Patriotizmas bei idealizmas.

Mokslininkas teigia, kad skirtingų jaunuolių apsisprendimą lėmė skirtingos tų veiksnių kombinacijos. Tačiau tie veiksniai nebuvo atskiri. Jie buvo sujungti į vieną derinį. Kitaip tariant, nebuvo kelių atskirų priežasčių - buvo vienas veiksnys, sudarytas iš kelių elementų.

Tikėjimas Vakarais – pamatuotas

Daug lietuvių manė, kad greitai kils karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Todėl okupantai bus priversti pasitraukti iš Lietuvos. „Bet vien ši mintis neskatino jaunuolių kovoti. Jei artėja išsivadavimas, tai kam aukoti gyvybes. Ypač, jei lietuvių indėlis į sovietų išvarymą galėjo būti tik kuklus“, - kalbėjo daktaras K. Girnius.

Vakarų intervencijos viltis būsimam partizanui nebuvo vien tik nepriklausomybės atgavimo garantas. Sąmonėje ar pasąmonėje tas tikėjimas buvo labai svarbus. Juk jei po kelerių metų komunistai bus išvaryti iš Lietuvos, tai partizanavimas nebus beviltiška kova. Be numatytos Vakarų pagalbos eiti į mišką reiškė beveik neišvengiamą mirtį.

„Greitos Vakarų intervencijos atveju, partizanavimas net galėjo būti saugesnis nei sėdėjimas namuose. Išsigelbėjimo viltis, nesvetima nė vienam žmogui, iš dalies paaiškina, kodėl Vakarų pagalbos viltis buvo tokia gaji tarp partizanų. Ji žadėjo ne tik laisvę tautai, bet ir gyvybę.

Tas tikėjimas Vakarais nebuvo toks nepagrįstas, kaip dabar kartais atrodo. 1946 metais Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pasakė kalbą apie geležinę uždangą. Po metų Harry Trumanas paskelbė, kad visomis pastangomis kovos prieš komunistų pastangas perimti Graikiją. 1948 metais prasidėjo Berlyno blokada. Dar po dviejų metų kilo Korėjos karas.

„Įtampa buvo didelė. Todėl tikėtis, kad Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykiuose įvyks sprogimas, nebuvo naivu“, - pabrėžė istorikas.

Patriotizmas skatino atstumti komunistus

Idealizmas ir patriotizmas taip pat buvo svarbus veiksnys, skatinęs jaunuolius tapti „žaliukais“. Daug kas gėdijosi, kad Lietuva priėmė 1941 metų Sovietų Sąjungos ultimatumą. Be to, buvo populiari idėja, kad geriau mirti tėvynėje su ginklu rankoje, nei vergu Sibire.

Patriotizmas daugeliui gyventojų sukėlė ryžtą su komunistais nebendrauti. Sovietų teroras buvo toks beatodairiškas, kad net partijos nariai buvo vežami į Sibirą. Tačiau patikimiausias būdas išlikti - remti valdžią ir okupantus. Net jei toks elgesys padidino partizanų keršto pavojų, tačiau jų keliama grėsmė buvo gerokai mažesnė nei okupantų.

„Nepaisant to, komunistų ir jų šalininkų kaimuose buvo labai mažai. Situacija pasikeitė tik su masiniais trėmimais 1948 ir 1949 metais“, - patriotizmo indėlį įvardijo publicistas K. Girnius.

Svarbiausia priežastis - teroras

Kartu su sovietine kariuomene į Lietuvą grįžo smurtas, žudynės, areštai, trėmimai, šaukimas į Raudonąją armiją. Visuomenė pasijuto nesaugi. Žmonės pajautė, kad ir jie greitai gali tapti aukomis.

Daktaras K. Girnius mano, kad tai buvo bene svarbiausia priežastis, kodėl jauni žmonės tapo partizanais: „Praeities patyrimas parodė, kad bergždžia pasitikėti socialistinės valstybės gera valia. Buvo aišku, kad pasyvi laikysena smurto akivaizdoje nesumažins aukų skaičiaus. O gal net padidins.“

Per pirmąją sovietinę okupaciją teroras buvo savavališkas, kaprizingas, nenumatytas. Nukentėjo beveik visų sluoksnių gyventojai. Ne tik buvę valstybės veikėjai ar buvę turtingi ūkininkai. Tauta negalėjo suprasti, pagal kokius kriterijus žmonės suimami. Todėl visi jautėsi nesaugūs.

1940 metais, per pirmąją komunistinę okupaciją, lietuviai nebuvo „nusidėję“ Sovietų Sąjungai. Tačiau po ketverių metų situacija jau buvo kitokia. Vieni lietuviai dalyvavo 1941 metų sukilime. Kiti vokiečių okupacijos metais dirbo savivaldoje. Spaudoje buvo rašoma apie karčią pirmosios sovietinės okupacijos patirtį. 1944 metais, kai sovietai grįžo į Lietuvą, mūsų tauta jau buvo „nusikaltusi“ komunistams.

„Todėl net ir eilinis lietuvis negalėjo jaustis saugus. Juk koks nors pataikūnas, sutirštindamas spalvas, galėjo ką nors pranešti sovietų valdžiai.

Susidarė aplinkybės, kad daug jaunų žmonių pajuto, jog gali tapti sovietų teroro auka. Ankstesnių okupacijų patirtis išsklaidė viltį, kad ramiai namie sėdintys galės išvengti smurto ar trėmimų. Partizanauti nesaugu. Bet nesaugu ir likti namie“, - pokario situaciją aiškino istorikas K. Girnius.

Teroras pakeitė žmonių apskaičiavimus. Sėdėjimas namie darėsi vis pavojingesnis. Todėl partizanavimas tapo patrauklesne išeitimi.

„Be karčios patirties būtų daugiau vilties išvengti okupantų teroro. Būtų daugiau bandymų rasti bendrą kalbą. Be vilties dėl Vakarų valstybių pagalbos net ir patiems partizanams jų pasipriešinimas būtų atrodęs bergždžias. Be patriotizmo kolaboravimas daugumai butų rimta, ir palyginti, visai patraukli galimybė.

Tačiau kertinis tų motyvų sandūros akmuo – sovietinis teroras. Su kai kuriomis išlygomis galima teigti, kad tai buvo pagrindinė partizanų kovų priežastis. Be teroro žmonės būtų pamiršę pirmosios okupacijos siaubus ir patikėję, kad komunistai pasikeitė. Be teroro žmonės būtų laukę savo namuose, kaip kantriai laukė vokiečių išvijimo“, - apibendrino daktaras K. Girnius.

Portalas lrytas.lt publikuos ir daugiau mokslininkų bei tyrinėtojų pasisakymų iš konferencijos „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas