„Antrasis pasaulinis karas“ (III): Kinas buvo ir ginklas, ir būdas įveikti depresiją

1/26

Literatūra

2012-07-03 22:42

„Antrasis pasaulinis karas“ (III): Kinas buvo ir ginklas, ir būdas įveikti depresiją

Teksto dydis:

Kino istorija yra neatsiejama nuo XX a. istorijos. Tai, kas prasidėjo kaip salonų pramoga, pagaliau tapo didelę įtaką turinčiu beprecedenčiu kultūros fenomenu. Trečiajame dešimtmetyje Jungtinės Amerikos Valstijos ėmė suprasti, kad kinematografinės industrijos produktai, padėję amerikiečiams išsivaduoti iš didžiosios depresijos gniaužtų, buvo puikus instrumentas įteigti savo visuomenės vertybes visam pasauliui. Hitlerinė Vokietija bandė sekti tuo pačiu keliu, tačiau susidurdavo su neaplenkiamu Holivudo pranašumu. Pats Hitleris buvo susižavėjęs filmais, kurie atkeliaudavo iš kitos Atlanto pusės.

Per karą tiek viena, tiek kita pusė kiną naudojo kaip propagandos priemonę ir visada pasiekdavo geresnius ar blogesnius rezultatus. Patys garsiausi tos epochos aktoriai neabejodami vaidindavo šiuose filmuose, kad pelnytų žiūrovų simpatijas – tarsi kovodami mūšio laukuose. Tais metais kinas visiškai tarnavo karui ir tapo dar vienu ginklu.

Fiureris priešais didįjį ekraną

Hitleriui patikdavo atitrūkti nuo realybės per asmeninius seansus žiūrint kino filmus. Šiuo malonumu jis dalydavosi su kitais vadovais – Čerčiliu ir Stalinu. Už juostų gavimą buvo atsakingas propagandos ministras Jozefas Gėbelsas, taip pat didelis kino mėgėjas, kurio ministerija stovėjo priešais Reichstagą, Fosštrasėje. Žmogus, kurio misija buvo rasti ir perkelti skardines su filmo juostomis iš vienos gatvės pusės į kitą ar siųsti jas į „Berghofą“, į Bavarijos Alpes, buvo technikas, vardu Erikas Šteinas. Kartais pasiimti juostų jis turėdavo keliauti į sandėlius Berlyno šiaurės rytuose.

Gėbelsas asmeniškai rūpinosi naujausių Holivudo filmų gavimu. Kartą per Hitlerio gimtadienį Gėbelsas – visada atidus jo pomėgiams – padovanojo visą kolekciją animacinių filmukų apie Peliuką Mikį.

Įdomu, kad Hitleris nerodė didelio susižavėjimo vokiečių filmais ir labiau mėgo komercinius Holivudo produktus. Ši aistra stebina žinant, kad fiureriui nepatiko amerikiečiai. Jis niekino „tautų susimaišymą bei socialinius nelygumus“ ir buvo įsitikinęs, kad tai – „sugedusi šalis“. Diktatoriui Jungtinės Valstijos buvo buržuazinė išsigimusi demokratija, nesugebanti kariauti. Tai paaiškino jo abejingumą, kai Amerika įsitraukė į karą po Perl Harboro atakos.

Buvo tik viena epocha Jungtinių Valstijų istorijoje, kurią jis, kaip galima nuspėti, dievino – „sausojo įstatymo“ laikotarpis, nes Vokietijos diktatorius buvo nusistatęs prieš alkoholį. „Tik jauna liaudis gali imtis tokių drastiškų, bet kartu ir tokių reikalingų priemonių“, – kartą yra pasakęs Hitleris. Kitas dalykas, kuris žadino Hitlerio susidomėjimą, – produkcijos surinkimo linijų metodas, kurio pradininkai buvo amerikiečiai, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad šis būdas tinka gaminti tik pigaus vartojimo prekes.

„Kas yra Jungtinės Valstijos be milijonierių, grožio karalienių, kvailų plokštelių ir Holivudo?“ – kartą garsiai paklausė Hitleris savo patikėtinių. Iš tokių pareiškimų galima spręsti, kad diktatorius niekino viską, kas atkeliaudavo iš kitos Atlanto pusės, bet kartu jautė prielankumą ten kuriamam kinui. Iš tiesų savo kino vakarams jis rinkdavosi juostas, atkeliavusias iš „sugedusios šalies“, taip dar kartą parodydamas savo prieštaringą asmenybę.

Mėgstamiausias Hitlerio filmas, sužavėjęs jį įvairiais aspektais, buvo „Bengalijos ietininko gyvenimas“ (The Lives of a Bengal Lancer, 1935), kurį režisavo Henris Hatavėjus, o pagrindinį vaidmenį atliko Garis Kuperis. Juostos veiksmas vyko šiaurės vakarų pasienyje britų valdymo Indijoje laikais. Filme pasakojama apie 41-ojo Bengalijos pulko kovą prieš Mohameto Kano gentis. Nors pavojinga daryti rimtas išvadas dėl to, ką Hitleris įžvelgė vaizduojamoje kovoje, tačiau panašu, kad jis simpatizavo anglų kolonializmui Indijoje. Tai galima paaiškinti jo puoselėtas idėjas dėl Rusijos teritorijų, kai jo kareiviai šias užkariaus.

Kitas mėgstamas filmas buvo „Baskervilių šuo“ (The hound of Baskervilles, 1939), režisuotas Sidnio Lanfyldo su Ričardu Grynu ir Baziliu Ratbaunu, atliekančiais sero Henrio Baskervilio ir Šerloko Holmso vaidmenis. Ši istorija, paremta Artūro Konano Doilio novele, sužavėjo vokiečių despotą, kaip ir garsusis King Kongas (King Kong, 1933), režisuotas Marijano Kuperio.

Hitleris mėgaudavosi Holivudo filmais kartu su kitais nacių vadovais. Tuo buvo nepatenkintas Gėbelsas, Vokietijos kino teatruose uždraudęs rodyti amerikiečių filmus. Hitleris, laiką leisdamas „Berghofe“, kiekvieną vakarą savo salone žiūrėdavo vieną ar du filmus. Fiureris sėdėdavo pirmoje eilėje kartu su Eva Braun – kuri sudarydavo filmų sąrašą – o visi kiti žiūrovai susėsdavo už jų nugarų. Visas personalas buvo kviečiamas į šiuos privačius kino seansus, netgi tarnai ir virėjai. Kai būdavo rodomas amerikietiškas filmas, salė būdavo beveik pilna, tačiau žiūrint vokiškas juostas, daugelis surasdavo priežasčių nedalyvauti.

Tokie seansai vykdavo ir Reichstago rūmuose Berlyne. Kai nebūdavo pakviesta svarbių svečių ar oficialių vizitų, vakarienė prasidėdavo aštuntą vakaro, jos metu pasirodydavo tarnas su filmų, kurie buvo siūlomi po vakarienės, sąrašu. Fiureris savo nuožiūra išrinkdavo programą, nors kartais išklausydavo ir dalyvių prašymų. Pasibaigus vakarienei visi pereidavo į patalpą, žinomą kaip muzikos salonas, kur būdavo demonstruojami filmai.

Hitleriui ir Evai Braun itin patiko filmas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the wind, 1939) – pirmasis šių privačių seansų spalvotas filmas. Vos tik ekrane pasirodė užrašas The End, Hitleris visų seanso dalyvių akivaizdoje rodė savo susižavėjimą, garsiai gyrė šią superprodukciją. Jis liepė nedelsiant skambinti Gėbelsui ir pasakyti, kad nesvarbu, kiek tai kainuotų, vokiečiai turi sukurti tokią juostą, kuri įspūdingumu prilygtų „Vėjo nublokštiems“. Matyt, būtent tą naktį gimė idėja sukurti filmą „Kolbergas“, su kurio epiniu filmavimu susipažinsime vėliau.

Hitlerį labiausiai žavėjo „Vėjo nublokštų“ pilietinio karo scenos. Jam itin patiko rasistinė potekstė, kurią turėjo filmas, gal todėl jis davė Gėbelsui leidimą rodyti juostą Vokietijos kino teatruose.

Eva Braun, sužavėta britų aktorės Vivjenos Li, identifikavosi su pagrindiniu moters personažu – Skarlete O’Hara. Nežinia, gal ji Hitlerį, savo dievaitį, matė kaip Retą Batlerį, vaidinamą Klarko Geiblo. Kartą net pasipuošė senovine suknele ir suvaidino savo artimiems žmonėms sceną iš filmo.

Eva Braun buvo taip susižavėjusi šia juosta, kad reikalaudavo, jog filmas būtų rodomas mažiausiai vieną kartą per mėnesį. Ji nenustodama čiaukšdavo apie Klarką Geiblą, apie jo išvaizdą, didingą laikyseną, turėjo aktoriaus nuotraukų savo kambaryje ir mokėdavo imituoti jo balsą, kartais prie stalo net imdavo kalbėti angliškai. Panašu, kad toks elgesys perpildė Hitlerio kantrybės taurę. Jis nusprendė sugrąžinti visas filmo juostas Metro-Goldwyn-Mayer teisindamasis, kad reikia taupyti. Taip nei Eva Braun, nei kiti vokiečiai daugiau nebematė „Vėjo nublokštų“.

Hitleris prisipažindavo, kad Klarkas Geiblas buvo tarp jo mėgstamiausių aktorių. Per karą netgi pasiūlė pinigų sumą tam, kuris jį pagaus gyvą, žinodamas, kad aktorius dalyvauja bombonešių misijose virš Vokietijos.

Be amerikiečių, Hitleris labai domėjosi ispanišku kinu. Tris kartus žiūrėjo „Kilnų šiurkštumą“ (Nobleza baturra, 1935) ir du kartus „Rudaplaukę Klarą“ (Morena Clara, 1935). Fiureris buvo pakerėtas abiejų aktorių, o su aktore Imperija Argentina (1910–2002) jam net teko asmeniškai susipažinti 1938 metais, kai ispanų delegacija atvyko į Vokietiją filmuoti juostų, kurios negalėjo būti filmuojamos Ispanijoje dėl pilietinio karo.

Vokiečių diktatorius norėjo, kad Imperija Argentina atliktų pagrindinį vaidmenį superprodukcijoje, kuri turėjo būti filmuojama Vokietijoje apie Lolos Montes (1818–1861), baleto šokėjos ir karaliaus Luiso I Bavariečio meilužės, gyvenimą. Filmo scenarijaus autorius buvo pats Jozefas Gėbelsas. Jis perdavė aktorei scenarijų, kad ji, kol buvo ruošiama asmeniniam pokalbiui su fiureriu, galėtų susipažinti. Aktorės ir diktatoriaus susitikimas truko tris su puse valandos, tačiau Hitleriui nepavyko jos įtikinti vaidinti juostoje. Vis dėlto jam pavyko įkalbėti Imperiją, kad ilgiau pabūtų reiche ir pamatytų režimo pasiekimus. Pagaliau aktorei teko grįžti į Ispaniją dėl netikėtos alergijos.

Dar viena Hitlerio mėgstama aktorė buvo Greta Garbo (1905–1990), kurią, kaip kartą prisipažino, būtų norėjęs pažinti asmeniškai. O didysis Hitlerio nusivylimas buvo Marlena Ditrich (1901–1992). Vokiečių aktorė savo pirmuosius karjeros žingsnius žengė Berlyno kabaretuose, o trisdešimtaisiais jau buvo didžiojo ekrano Holivude žvaigždė, išgarsėjusi po vaidmenų filmuose „Mėlynasis angelas“ (The blue angel, 1931) ir „Šanchajaus ekspresas“ (Shangai Express, 1932). Norėdamas padaryti iš jos Trečiojo reicho simbolį, Gėbelsas oficialiai pakvietė ją sugrįžti į Vokietiją. Aktorė į kvietimą atsakė neigiamai.

Marlena Ditrich, skirtingai nei daugelis jos tautiečių, sugebėjo nuspėti, kokius rimtus pavojus gali sukelti nacių totalitarizmas: Išvykdama iš Vokietijos girdėjau per radiją Hitlerio kalbą, kuri man sukėlė siaubą. Ne, niekada negalėsiu grįžti į savo šalį, kol šis fanatiškas vyras valdys mases.

Kino istorija yra neatsiejama nuo XX a. istorijos. Tai, kas prasidėjo kaip salonų pramoga, pagaliau tapo didelę įtaką turinčiu beprecedenčiu kultūros fenomenu. Trečiajame dešimtmetyje Jungtinės Amerikos Valstijos ėmė suprasti, kad kinematografinės industrijos produktai, padėję amerikiečiams išsivaduoti iš didžiosios depresijos gniaužtų, buvo puikus instrumentas įteigti savo visuomenės vertybes visam pasauliui. Hitlerinė Vokietija bandė sekti tuo pačiu keliu, tačiau susidurdavo su neaplenkiamu Holivudo pranašumu. Pats Hitleris buvo susižavėjęs filmais, kurie atkeliaudavo iš kitos Atlanto pusės.

Per karą tiek viena, tiek kita pusė kiną naudojo kaip propagandos priemonę ir visada pasiekdavo geresnius ar blogesnius rezultatus. Patys garsiausi tos epochos aktoriai neabejodami vaidindavo šiuose filmuose, kad pelnytų žiūrovų simpatijas – tarsi kovodami mūšio laukuose. Tais metais kinas visiškai tarnavo karui ir tapo dar vienu ginklu.

Fiureris priešais didįjį ekraną

Hitleriui patikdavo atitrūkti nuo realybės per asmeninius seansus žiūrint kino filmus. Šiuo malonumu jis dalydavosi su kitais vadovais – Čerčiliu ir Stalinu. Už juostų gavimą buvo atsakingas propagandos ministras Jozefas Gėbelsas, taip pat didelis kino mėgėjas, kurio ministerija stovėjo priešais Reichstagą, Fosštrasėje. Žmogus, kurio misija buvo rasti ir perkelti skardines su filmo juostomis iš vienos gatvės pusės į kitą ar siųsti jas į „Berghofą“, į Bavarijos Alpes, buvo technikas, vardu Erikas Šteinas. Kartais pasiimti juostų jis turėdavo keliauti į sandėlius Berlyno šiaurės rytuose.

Gėbelsas asmeniškai rūpinosi naujausių Holivudo filmų gavimu. Kartą per Hitlerio gimtadienį Gėbelsas – visada atidus jo pomėgiams – padovanojo visą kolekciją animacinių filmukų apie Peliuką Mikį.

Įdomu, kad Hitleris nerodė didelio susižavėjimo vokiečių filmais ir labiau mėgo komercinius Holivudo produktus. Ši aistra stebina žinant, kad fiureriui nepatiko amerikiečiai. Jis niekino „tautų susimaišymą bei socialinius nelygumus“ ir buvo įsitikinęs, kad tai – „sugedusi šalis“. Diktatoriui Jungtinės Valstijos buvo buržuazinė išsigimusi demokratija, nesugebanti kariauti. Tai paaiškino jo abejingumą, kai Amerika įsitraukė į karą po Perl Harboro atakos.

Buvo tik viena epocha Jungtinių Valstijų istorijoje, kurią jis, kaip galima nuspėti, dievino – „sausojo įstatymo“ laikotarpis, nes Vokietijos diktatorius buvo nusistatęs prieš alkoholį. „Tik jauna liaudis gali imtis tokių drastiškų, bet kartu ir tokių reikalingų priemonių“, – kartą yra pasakęs Hitleris. Kitas dalykas, kuris žadino Hitlerio susidomėjimą, – produkcijos surinkimo linijų metodas, kurio pradininkai buvo amerikiečiai, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad šis būdas tinka gaminti tik pigaus vartojimo prekes.

„Kas yra Jungtinės Valstijos be milijonierių, grožio karalienių, kvailų plokštelių ir Holivudo?“ – kartą garsiai paklausė Hitleris savo patikėtinių. Iš tokių pareiškimų galima spręsti, kad diktatorius niekino viską, kas atkeliaudavo iš kitos Atlanto pusės, bet kartu jautė prielankumą ten kuriamam kinui. Iš tiesų savo kino vakarams jis rinkdavosi juostas, atkeliavusias iš „sugedusios šalies“, taip dar kartą parodydamas savo prieštaringą asmenybę.

Mėgstamiausias Hitlerio filmas, sužavėjęs jį įvairiais aspektais, buvo „Bengalijos ietininko gyvenimas“ (The Lives of a Bengal Lancer, 1935), kurį režisavo Henris Hatavėjus, o pagrindinį vaidmenį atliko Garis Kuperis. Juostos veiksmas vyko šiaurės vakarų pasienyje britų valdymo Indijoje laikais. Filme pasakojama apie 41-ojo Bengalijos pulko kovą prieš Mohameto Kano gentis. Nors pavojinga daryti rimtas išvadas dėl to, ką Hitleris įžvelgė vaizduojamoje kovoje, tačiau panašu, kad jis simpatizavo anglų kolonializmui Indijoje. Tai galima paaiškinti jo puoselėtas idėjas dėl Rusijos teritorijų, kai jo kareiviai šias užkariaus.

Kitas mėgstamas filmas buvo „Baskervilių šuo“ (The hound of Baskervilles, 1939), režisuotas Sidnio Lanfyldo su Ričardu Grynu ir Baziliu Ratbaunu, atliekančiais sero Henrio Baskervilio ir Šerloko Holmso vaidmenis. Ši istorija, paremta Artūro Konano Doilio novele, sužavėjo vokiečių despotą, kaip ir garsusis King Kongas (King Kong, 1933), režisuotas Marijano Kuperio.

Hitleris mėgaudavosi Holivudo filmais kartu su kitais nacių vadovais. Tuo buvo nepatenkintas Gėbelsas, Vokietijos kino teatruose uždraudęs rodyti amerikiečių filmus. Hitleris, laiką leisdamas „Berghofe“, kiekvieną vakarą savo salone žiūrėdavo vieną ar du filmus. Fiureris sėdėdavo pirmoje eilėje kartu su Eva Braun – kuri sudarydavo filmų sąrašą – o visi kiti žiūrovai susėsdavo už jų nugarų. Visas personalas buvo kviečiamas į šiuos privačius kino seansus, netgi tarnai ir virėjai. Kai būdavo rodomas amerikietiškas filmas, salė būdavo beveik pilna, tačiau žiūrint vokiškas juostas, daugelis surasdavo priežasčių nedalyvauti.

Tokie seansai vykdavo ir Reichstago rūmuose Berlyne. Kai nebūdavo pakviesta svarbių svečių ar oficialių vizitų, vakarienė prasidėdavo aštuntą vakaro, jos metu pasirodydavo tarnas su filmų, kurie buvo siūlomi po vakarienės, sąrašu. Fiureris savo nuožiūra išrinkdavo programą, nors kartais išklausydavo ir dalyvių prašymų. Pasibaigus vakarienei visi pereidavo į patalpą, žinomą kaip muzikos salonas, kur būdavo demonstruojami filmai.

Hitleriui ir Evai Braun itin patiko filmas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the wind, 1939) – pirmasis šių privačių seansų spalvotas filmas. Vos tik ekrane pasirodė užrašas The End, Hitleris visų seanso dalyvių akivaizdoje rodė savo susižavėjimą, garsiai gyrė šią superprodukciją. Jis liepė nedelsiant skambinti Gėbelsui ir pasakyti, kad nesvarbu, kiek tai kainuotų, vokiečiai turi sukurti tokią juostą, kuri įspūdingumu prilygtų „Vėjo nublokštiems“. Matyt, būtent tą naktį gimė idėja sukurti filmą „Kolbergas“, su kurio epiniu filmavimu susipažinsime vėliau.

Hitlerį labiausiai žavėjo „Vėjo nublokštų“ pilietinio karo scenos. Jam itin patiko rasistinė potekstė, kurią turėjo filmas, gal todėl jis davė Gėbelsui leidimą rodyti juostą Vokietijos kino teatruose.

Eva Braun, sužavėta britų aktorės Vivjenos Li, identifikavosi su pagrindiniu moters personažu – Skarlete O’Hara. Nežinia, gal ji Hitlerį, savo dievaitį, matė kaip Retą Batlerį, vaidinamą Klarko Geiblo. Kartą net pasipuošė senovine suknele ir suvaidino savo artimiems žmonėms sceną iš filmo.

Eva Braun buvo taip susižavėjusi šia juosta, kad reikalaudavo, jog filmas būtų rodomas mažiausiai vieną kartą per mėnesį. Ji nenustodama čiaukšdavo apie Klarką Geiblą, apie jo išvaizdą, didingą laikyseną, turėjo aktoriaus nuotraukų savo kambaryje ir mokėdavo imituoti jo balsą, kartais prie stalo net imdavo kalbėti angliškai. Panašu, kad toks elgesys perpildė Hitlerio kantrybės taurę. Jis nusprendė sugrąžinti visas filmo juostas Metro-Goldwyn-Mayer teisindamasis, kad reikia taupyti. Taip nei Eva Braun, nei kiti vokiečiai daugiau nebematė „Vėjo nublokštų“.

Hitleris prisipažindavo, kad Klarkas Geiblas buvo tarp jo mėgstamiausių aktorių. Per karą netgi pasiūlė pinigų sumą tam, kuris jį pagaus gyvą, žinodamas, kad aktorius dalyvauja bombonešių misijose virš Vokietijos.

Be amerikiečių, Hitleris labai domėjosi ispanišku kinu. Tris kartus žiūrėjo „Kilnų šiurkštumą“ (Nobleza baturra, 1935) ir du kartus „Rudaplaukę Klarą“ (Morena Clara, 1935). Fiureris buvo pakerėtas abiejų aktorių, o su aktore Imperija Argentina (1910–2002) jam net teko asmeniškai susipažinti 1938 metais, kai ispanų delegacija atvyko į Vokietiją filmuoti juostų, kurios negalėjo būti filmuojamos Ispanijoje dėl pilietinio karo.

Vokiečių diktatorius norėjo, kad Imperija Argentina atliktų pagrindinį vaidmenį superprodukcijoje, kuri turėjo būti filmuojama Vokietijoje apie Lolos Montes (1818–1861), baleto šokėjos ir karaliaus Luiso I Bavariečio meilužės, gyvenimą. Filmo scenarijaus autorius buvo pats Jozefas Gėbelsas. Jis perdavė aktorei scenarijų, kad ji, kol buvo ruošiama asmeniniam pokalbiui su fiureriu, galėtų susipažinti. Aktorės ir diktatoriaus susitikimas truko tris su puse valandos, tačiau Hitleriui nepavyko jos įtikinti vaidinti juostoje. Vis dėlto jam pavyko įkalbėti Imperiją, kad ilgiau pabūtų reiche ir pamatytų režimo pasiekimus. Pagaliau aktorei teko grįžti į Ispaniją dėl netikėtos alergijos.

Dar viena Hitlerio mėgstama aktorė buvo Greta Garbo (1905–1990), kurią, kaip kartą prisipažino, būtų norėjęs pažinti asmeniškai. O didysis Hitlerio nusivylimas buvo Marlena Ditrich (1901–1992). Vokiečių aktorė savo pirmuosius karjeros žingsnius žengė Berlyno kabaretuose, o trisdešimtaisiais jau buvo didžiojo ekrano Holivude žvaigždė, išgarsėjusi po vaidmenų filmuose „Mėlynasis angelas“ (The blue angel, 1931) ir „Šanchajaus ekspresas“ (Shangai Express, 1932). Norėdamas padaryti iš jos Trečiojo reicho simbolį, Gėbelsas oficialiai pakvietė ją sugrįžti į Vokietiją. Aktorė į kvietimą atsakė neigiamai.

Marlena Ditrich, skirtingai nei daugelis jos tautiečių, sugebėjo nuspėti, kokius rimtus pavojus gali sukelti nacių totalitarizmas: Išvykdama iš Vokietijos girdėjau per radiją Hitlerio kalbą, kuri man sukėlė siaubą. Ne, niekada negalėsiu grįžti į savo šalį, kol šis fanatiškas vyras valdys mases.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko

Literatūra

„Stalinas“ (III): Nadios mirtis

Kuo labiau Stalinui rūpėjo asmeninis saugumas, tuo labiau jis darėsi izoliuotas nuo kasdienio Sovietų Sąjungos gyvenimo. Sekretoriate jo kabinetas nebebuvo atviras. Jis nesilankė jokiame kolūkyje. Sakoma, kad atostogaudamas Abchazijoje jis kartą nuėjo apžiūrėti turgaus, bet norėdama padaryti gerą įspūdį Suchumio valdžia liepė prekiautojams sumažinti kainas, kol jis lankysis turguje: Stalinas taip ir nesužinojo, kaip brangiai kainuoja pragyvenimas.

Literatūra

„Stalinas“ (II): Osipas Sibirietis

Laukimo mėnesiai baigėsi, kai Sankt Peterburgo žandarai nuteisė Josifą Staliną ketveriems metams tremties. 1913 m. liepos 2 d. jį išvedė iš kalėjimo ir įsodino į Sibiro kryptimi vykusį nuteistųjų vagoną. Paprastai nuteistuosius palydėdavo draugai ir giminės, iš perono pro šoninius vagonų grotų plyšius rėkdavę palaikymo šūksnius. Tačiau sostinėje neatsirado nė vieno, norinčio palydėti Staliną.

Literatūra

„Stalinas“ (I): Džiugašvilių šeima

Nuo ketvirtojo dešimtmečio istorijos, kurias Stalinas papasakojo draugams ir giminėms, yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių apie jo vaikystę. Tačiau vargu ar reikia pabrėžti tai, kad jis buvo tikras melagis – net ir nemeluodamas tiesiogiai, jis vis tiek iškreipdavo tiesą. Paprastai jo vaikystės pasakojimai persunkti prisiminimų apie girto Visariono smurto protrūkius, tačiau visas tas istorijas reikia vertinti atsargiai. Kai 1931 m. rašytojas Emilis Liudvigas pasiteiravo apie vaikystę, Stalinas pasistengė pasakyti netiesą: „Ne, – tarė jis. – Mano tėvai buvo neišsilavinę žmonės, tačiau jie nesielgė su manimi blogai.“

Literatūra

„Hitlerlendas“ (III): Oficialus pamišusio skrybėlininko pobūvis

1936 vasarą, kai Tomas Vulfas paskutinį kartą lankėsi Berlyne, buvo „didžiųjų Olimpinių žaidynių sezonas“, apie jį rašė romane You Can’t Go Home Again. Jo alter ego ir pagrindinis veikėjas Džordžas Veberis stebėjo, kaip „Vokietijos žmonių organizavimo talentas [...] atsiskleidžia labiau, nei jam iki šiol teko matyti. Neapsakomas renginio iškilmingumas buvo toks stulbinamas, net ėmė slėgti.“ Veberis – iš tikrųjų Vulfas – jautėsi prislėgtas, nes aštriai suvokė grėsmingą to iškilmingumo prigimtį: „Jis taip akivaizdžiai peržengė žaidynių reikalaujamas ribas [...] Atrodė, tarsi žaidynės pasirinktos naujos kolektyvinės galios simboliu, priemone konkrečiai parodyti pasauliui, ką gali ta nauja jėga.“

Literatūra

„Hitlerlendas“ (II): Šokiai su naciais

„Hitleriui reikia moters, – Martos Dod viešnagės Berlyne pradžioje pareiškė Hanfštenglas. – Hitleriui reikėtų amerikietės – žavinga moteris galėtų pakeisti visos Europos likimą. – Tada jam būdingu teatrišku balsu paskelbė: – Marta, tu ta moteris!“ Marta pripažino: toks pareiškimas „atrodė kaip ir dauguma Pucio schemų, kaip pripučiamo arklio vaidinimas, – bet ji abejojo, ar jis kalba nerimtai. – Man visai patiko jo taip dosniai man skirtas vaidmuo, ir džiaugiausi galimybe susitikti su keistuoju žmonių vadu.“

Literatūra

„Hitlerlendas“ (I): Aukštai danguje

Kai Pucis Hanfštenglas 1922 lapkričio 22-os vakarą atėjo į Kindlkeller, salė jau buvo prisigrūdusi žmonių, kurie atrodė kaip parduotuvių savininkai, civiliai tarnautojai, jauni žmonės, amatininkai, dauguma apsirengę tradiciniais bavariškais darbužiais. Prasiskynęs kelią per minią prie spaudos stalo, Pucis paprašė reporterio parodyti Hitlerį. Žiūrėdamas į būsimąjį Vokietijos vadą, Hanfštenglas visiškai nenudžiugo.

Literatūra

„Pirmasis pasaulinis karas“ (III): Karas jūrose

Didysis karas pirmiausia asocijuojasi su nežmoniškomis kautynėmis apkasuose Vakarų fronte. Be abejo, kova juose nulėmė karo eigą. Tačiau daugelio metraštininkų nuomone, lemiama 1914–1918 m. karo partija buvo sužaista ant kito lošimų stalo. Anot jų, tikrasis karo baigties raktas buvo grumtynės dėl viešpatavimo jūrose. Dėl šio teiginio būtų galima ginčytis, jei kaizerio kariuomenė būtų įžengusi į Paryžių 1914 m. – tokiu atveju labai tikėtina, kad būtų užtekę tik sausumos veiksmų, ir karas būtų baigęsis kur kas anksčiau.

Literatūra

„Pirmasis pasaulinis karas“ (II): Karas oro erdvėje

Pirmajame pasauliniame kare žuvo ir mirė nuo žaizdų beveik 14 milijonų žmonių. Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 milijonų kūnų ir sielų. Tai vienas iš kruviniausių ir žiauriausių žmonijos surėmimų. Knygų, filmų, kompiuterinių žaidimų kūrėjai dažniausiai analizuoja Antrąjį pasaulinį karą, o jo priešistore vadinamas karinis konfliktas dažnai lieka užmirštas. Leidykla „Obuolys“ ir portalas lrytas.lt pristato fragmentus iš Jesuso Hernandezo knygos „Pirmasis pasaulinis karas“.

Literatūra

„Pirmasis pasaulinis karas“ (I): Išlipti iš apkasų

Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusiems kareiviams daugiausia baimės kėlė iššokimas iš apkasų. Apsistačius smėlio maišais gyvenimas grioviuose buvo neapsakomai sunkus, bet sudarė iliuziją, kad juose saugiau. Bet vos tik nuskambėdavo vadų švilpukai, kareiviai privalėdavo apkasų sienomis iškopti į viršų ir įžengti į niekieno žemę, tada tikrovė virsdavo tokia siaubinga, kad atrodydavo nereali. Šiandien vargiai galime įsivaizduoti, ką jautė tie vyrai, kurie nešini šautuvais, ant pečių užsimetę kuprines, kartais sverdavusias net iki trisdešimties kilogramų, privalėjo bėgti lauku.