„Antrasis pasaulinis karas“ (II): Apie mitybą frontuose

Literatūra

2012-06-28 22:02

„Antrasis pasaulinis karas“ (II): Apie mitybą frontuose

Teksto dydis:

Karinės istorijos tyrinėtojai dėmesį sutelkia į ginklus, uniformas, taktikas ir strategijas, tačiau retai domisi vienu iš svarbiausių aspektų – mityba. Akivaizdu, kad tai buvo pagrindinis dalykas: jei kuri nors kariuomenė būtų likusi be valgio, tikriausiai tai būtų tapę jų pralaimėjimo priežastimi.

Mitybos svarbą puikiai suvokė Napoleonas. „Kariuomenė vadovaujasi savo skrandžio kompasu“, – tvirtino didysis korsikietis apie maisto vaidmenį karinėse operacijose. Tačiau kai kalbame apie maistą, reikia prisiminti, jog jis lemia ne tik fizinę, bet ir dvasinę kovotojų būklę. Dažnai prieš svarbią karinę operaciją kareiviai gaudavo sočius pusryčius.

Svarbiausia – vanduo

Kaip teisingai tvirtino japonų kariuomenės pratybų vadovėlis, „kai pasibaigia vanduo – tai visko pabaiga“. Kareiviai aiškiai suprato, kad galima išgyventi kažkiek laiko be maisto, tačiau niekas negalėjo iškęsti vandens trūkumo. Dėl dehidratacijos kareiviai negalėdavo kautis, ji sukeldavo galvos skausmą, nuovargį, pilvo spazmus ir kliedesius. Be to, dėl sumažėjusio skysčių kiekio organizme buvo galima gauti stiprų šilumos smūgį, nekalbant apie tai, kad didelis vandens trūkumas nenumaldomai veda į mirtį.

Tai gerai žinojo į Šiaurės Afriką išsiųsti būriai. Karas dykumoje priversdavo kentėti nuolatinį vandens trūkumą. Kadangi transporto priemonės buvo naudojamos tik šarvuotas divizijas aprūpinti degalais, kareiviai turėdavo patys parsinešti vandens iš kelių dykumos šaltinių. Tame vandenyje buvo didelė druskų koncentracija, todėl kareiviai, užuot numalšinę troškulį, jį dar labiau padidindavo. Ne toks sūrus vanduo buvo saugomas arbatai, tačiau tokios arbatos skonis būdavo pakenčiamas tol, kol gėrimas dar karštas.

Kartais frontą pasiekdavo šviežio ir nesūraus vandens krovinys. Ištroškę kareiviai labai apsidžiaugdavo sulaukę tokio siuntinio, ir niekas nesistebėdavo, jei vanduo turėdavo nemalonų degalų skonį – jis tik išduodavo, kas tose talpose buvo laikoma anksčiau.

Paradoksalu, bet kitas frontas, kuriame trūkdavo paprasto geriamojo vandens, buvo drėgnose Birmos džiunglėse. Šiose atogrąžų platumose visi gausiai prakaituodavo ir labai greitai netekdavo skysčių. Reikėjo reguliariai gerti, kad būtų palaikomas pakankamas skysčių kiekis organizme. Nors gali pasirodyti, kad džiunglėse lengva rasti geriamojo vandens, tačiau iš tikrųjų taip nėra, ypač turint galvoje, kad ten randamame vandenyje dažnai būdavo gausu bakterijų, sukeliančių, pavyzdžiui, dizenteriją. Japonai apskaičiavo, kad tokioje drėgnoje ir kaitrioje aplinkoje vienam vyrui normaliomis sąlygomis reikia beveik septynių litrų vandens kas dieną, tačiau gauti tokį kiekį džiunglėse buvo neįmanoma. Todėl kareiviai, kovojantys Birmos fronte, nuolatos kęsdavo troškulį ir buvo priversti rinkti lietaus vandenį, vienintelį nepavojingą jų sveikatai.

Jūreiviai taip pat kęsdavo vandens apribojimus. Dėl nepakankamo apsirūpinimo nesūriu vandeniu kiekvienam įgulos nariui priklausydavo vos dvi vandens stiklinės per dieną. Geresnė situacija buvo tų kareivių, kurie kaudavosi žiemą šiaurės regionuose, nes jiems tereikėdavo pašildyti sniegą ir taip galėjo gauti tiek vandens, kiek tik norėjo.

Kituose frontuose gauti geriamo vandens nebuvo taip lengva, turint galvoje, kad šaltiniai ir vandens telkiniai, kurie supo stovyklas, būdavo užteršiami išsiliejusiais tepalais, degalais ar gyvūnų ekskrementais. Šalia mūšių laukų ieškoti vandens buvo bereikalingas darbas, nes šaltiniai buvo pilni pūvančių lavonų. Be to, kai kareiviai turėdavo trauktis, šaltinius užnuodydavo, kad nepatektų į priešo rankas.

Per karą buvo ieškoma vandens tiekimo problemos sprendimo būdų, vienas jų – vandenį valančios tabletės. Nors jos užtikrindavo, kad vanduo nepakenks sveikatai, tačiau kareiviai jų nekęsdavo, nes vanduo įgaudavo atstumiantį chloro skonį ir tapdavo beveik negeriamas.

Amerikiečių chemikai bandė pagerinti vandens skonį į tabletes įdėdami citrinų ar kitų vaisių aromatų, tačiau vanduo tapo dar neskanesnis. Kareiviai gėrimo nemėgo ir jį vadindavo „baterijų rūgštimi“ ar „dezinfekciniu“. Šiaip ar taip, patiems kareiviams pavyko rasti būdą, kaip pagerinti šiomis tabletėmis išvalytą vandenį – sumaišydavo jį su alkoholiu.

Na, o amerikiečiai, kaip pamatysime vėliau, visada galėjo pasirinkti gaiviuosius gėrimus buteliukuose.

Įvairus valgiaraštis

Per karą kareivių mityba negalėjo būti gana įvairi, atitinkanti rekomendacijas, tačiau buvo siekiama, kad vyrai maitintųsi kuo geriau. Taigi karo lauko virtuvės turėjo judėti taip pat kaip ir kareiviai.

Lengviausiai šiose kilnojamose virtuvėse pagaminamas patiekalas buvo sriuba. Dideliuose puoduose buvo verdamos įvairios daržovės ir žalumynai. Kartais, kai nebūdavo šviežių daržovių, patiekalą virdavo tiesiog iš karšto vandens ir vienintelės ropės, tačiau net ir tada kareiviai, išlaikydami gerą nuotaiką, dėkodavo už valgį.

Nors karo pradžioje buvo tikima, kad bus įmanoma išmaitinti būrius individualiomis aplinkos temperatūros porcijomis, tačiau kareiviams reikėjo karšto maisto, todėl teko naudoti karo lauko virtuves.

Sriuba buvo ypač vertinama per ilgas ir sekinančias keliones pėsčiomis. Pavyzdžiui, per vokiečių invaziją Rusijoje vokiečių kareiviai imdavo žygiuoti trečią ryto, skubiai suvalgę šiek tiek baltos duonos su džemu, ir kiekvieną dieną vidutiniškai nueidavo po 25 kilometrus, nešdami daugiau nei 20 kilogramų amunicijos. Per pietus karo virtuvė pagamindavo išsekusiems kareiviams sriubos, kuri suteikdavo jėgų. Pietūs būdavo laukiamiausia dienos akimirka dar ir todėl, kad kareiviams išdalydavo laiškus.

Japonų kareiviai per žygius paprastai pėsčiomis nukeliaudavo daug daugiau kilometrų. Istorinis degalų trūkumas Japonijoje (nes šalis yra toli nuo naftos telkinių) neleido motorizuoti japonų kariuomenės, taip buvo saugomas „juodasis auksas“ lėktuvams ir laivams. Todėl prireikus įveikti didelius atstumus, visos viltys būdavo fizinė vyrų ištvermė. Kenčiantiems kareiviams pasireikšdavo išbadėjimo simptomai. Jie turėdavo įveikti 40 ar 50 kilometrų, energijos gaudami iš saujos ryžių ar, jei pasisekdavo, iš porcijos makaronų su sausa žuvimi.

Daugybėje frontų, kai nebūdavo įmanoma gauti daržovių ir žalumynų, sriuba buvo gaminama iš koncentruoto sultinio. O kai neturėdavo ir jo, nebuvo kitos išeities – tekdavo naudoti įvairias žoleles. Svarbiausia, kad sriuba būtų karšta, ypač kai kaudavosi šaltyje. Pavyzdžiui, per žvarbią rusišką žiemą abi pusės virdavo sriubas, kad sušildytų kareivių skrandžius. Jei sriubos nesuvalgydavo per dvi minutes, ji suledėdavo.

Kartais sriuba būdavo su grūdais, avižomis ar kukurūzais. Toks tirštas srėbalas nebūdavo itin skanus, tačiau suteikdavo daugiau reikalingos energijos. Rusų būriuose šį patiekalą patiekdavo beveik kasdien, o kariai jį vadino kascha.

Tais kartais, kai frontą pasiekdavo mėsos atsargos, būdavo ruošiami troškiniai, nes supjaustyta ir padalyta mėsa naudojama taupiau.

Vaisių ir daržovių sąnaudos negalėjo būti labai gausios dėl savaime suprantamo gabenimo ir laikymo sudėtingumo. Rusai dažnai turėdavo runkelių, ropių, agurkų ir moliūgų. Kukurūzus labiau vertino amerikiečiai, vokiečiai atsisakė juos valgyti, nes tradiciškai naudojo kiaulėms šerti.

Mėgstamiausios daržovės buvo bulvės, nes jas galima įvairiai paruošti. Kai kariuomenės sustodavo toje pačioje vietoje ilgam, bulves augindavo patys kareiviai. Norėdami paįvairinti savo mitybą, augindavo ir svogūnus, žirnius ar morkas.

Nors toks apsirūpinimo maistu būdas reikalavo papildomų pastangų, japonų karinėse bazėse Ramiajame vandenyne tai buvo vienintelė galimybė. Į atokias salas reguliariai tiekti maistą buvo sunku, todėl japonų kareiviams teko auginti tai, ką vėliau galėtų suvalgyti. Kadangi dauguma tų salų būdavo paprasčiausi atolai ar vulkaninė žemė, daug vyrų buvo pasmerkti alkti.

Japonams, išsiųstiems į Birmos džiungles ar Naująją Gvinėją, buvo nepatariama rinkti džiunglėse augančių vaisių, nes tie, kurie masino pačiomis gražiausiomis spalvomis, buvo nuodingi.

Pagaliau nereikia aiškinti, kokį vaidmenį atliko įvairūs gardumynai ir karamelės, ypač sąjungininkų pusėje. Didelis kalorijų kiekis, lengvas individualus gabenimas ir stimuliuojančios savybės buvo labai vertinamos tiek kareivių, tiek civilių, kurie jų gaudavo kaip dovanėles.

Amerikiečiai taip pat turėdavo energinių batonėlių „Racionas D“, pagamintų iš medaus, avižų, kokosų aliejaus, cukraus ir pieno miltelių. Nors juos buvo sunku sukramtyti ir nuryti, batonėliai teikdavo papildomos energijos. Šių batonėlių turėjo visi Dienos D išsilaipinime dalyvavę kareiviai.

Be šių batonėlių, skirtų mūšiui, sąjungininkai savo kareiviams siūlydavo įvairių lengvų užkandžių (vadinamųjų snacks) iš grūdų, pieno ir vaisių. Vis dėlto labiausiai buvo vertinamas šokoladas. Juo kareiviai užsitarnaudavo vietinių gyventojų simpatijas. Sąjungininkai turėjo didelius kiekius kakavos, o vokiečiai ir japonai galėjo tik stebėti, kaip jų šokoladas dingsta per kelias pirmąsias karo dienas.

Britanijos ir Britų Tautų Sandraugos kareiviai negalėjo atsisakyti tradicinio kasdienio puodelio arbatos. Kad būtų užtikrintos šio stimuliuojančio gėrimo atsargos, išrastos koncentruotos vandenyje tirpstančios arbatos tabletės. Nors tokia arbata kareivių nebuvo itin mėgiama, tačiau bent jau pagerindavo vandens skonį, kuris, kaip jau minėjome, buvo bjaurus. Kai kurie karininkai galėjo naudotis privilegija – gaudavo cukraus ir pieno miltelių, todėl galėdavo pasigaminti kur kas skanesnio gėrimo. Šie pieno milteliai buvo prabanga, turint galvoje, kad šviežias pienas buvo retenybė visuose frontuose. Tačiau kur kas labiau buvo vertinamas saldintas sutirštintas pienas, ypač Birmoje, kur sutirštinto pieno skardinė buvo verta tokio pat svorio aukso.

Britai buvo dideli arbatos mėgėjai, rusai ir japonai taip pat, o amerikiečiai dievino kavą. Jos niekada nebūdavo pakankamai atsiunčiama į frontą, todėl lakūnai ir jūreiviai visada reikalaudavo daugiau, ypač tie, kurie operacijų metu turėdavo būti itin budrūs. Mažiau pasisekdavo tiems pėstininkams, kurie turėdavo pasitenkinti kavos koncentratu, privalomu jų racione. Kavos poreikis buvo toks nenumaldomas, kad koncentrato pakeliai būdavo verdami kelis kartus, jog turėtų dar kelis puodelius vandens su silpnu kavos aromatu.

Kai buvo nukirsti tiekimo ryšiai su šalimis gamintojomis, vokiečių kareiviai neturėjo galimybės mėgautis kava ar arbata, ne taip kaip amerikiečiai. Vienintelė išimtis buvo Hitlerio įtvirtintas bunkeris. Kartą per metus vienas povandeninis vokiečių laivas pavojingai plaukdavo iš Stambulo per Gibraltaro sąsiaurį į Vokietijos uostą ir atgabendavo puikios arabiškos kavos. Fiurerio svečiai galėdavo ja gardžiuotis, tačiau jokiu būdu negerdavo dviejų puodelių, nes puikiai suprato kavos vertę.

Karinės istorijos tyrinėtojai dėmesį sutelkia į ginklus, uniformas, taktikas ir strategijas, tačiau retai domisi vienu iš svarbiausių aspektų – mityba. Akivaizdu, kad tai buvo pagrindinis dalykas: jei kuri nors kariuomenė būtų likusi be valgio, tikriausiai tai būtų tapę jų pralaimėjimo priežastimi.

Mitybos svarbą puikiai suvokė Napoleonas. „Kariuomenė vadovaujasi savo skrandžio kompasu“, – tvirtino didysis korsikietis apie maisto vaidmenį karinėse operacijose. Tačiau kai kalbame apie maistą, reikia prisiminti, jog jis lemia ne tik fizinę, bet ir dvasinę kovotojų būklę. Dažnai prieš svarbią karinę operaciją kareiviai gaudavo sočius pusryčius.

Svarbiausia – vanduo

Kaip teisingai tvirtino japonų kariuomenės pratybų vadovėlis, „kai pasibaigia vanduo – tai visko pabaiga“. Kareiviai aiškiai suprato, kad galima išgyventi kažkiek laiko be maisto, tačiau niekas negalėjo iškęsti vandens trūkumo. Dėl dehidratacijos kareiviai negalėdavo kautis, ji sukeldavo galvos skausmą, nuovargį, pilvo spazmus ir kliedesius. Be to, dėl sumažėjusio skysčių kiekio organizme buvo galima gauti stiprų šilumos smūgį, nekalbant apie tai, kad didelis vandens trūkumas nenumaldomai veda į mirtį.

Tai gerai žinojo į Šiaurės Afriką išsiųsti būriai. Karas dykumoje priversdavo kentėti nuolatinį vandens trūkumą. Kadangi transporto priemonės buvo naudojamos tik šarvuotas divizijas aprūpinti degalais, kareiviai turėdavo patys parsinešti vandens iš kelių dykumos šaltinių. Tame vandenyje buvo didelė druskų koncentracija, todėl kareiviai, užuot numalšinę troškulį, jį dar labiau padidindavo. Ne toks sūrus vanduo buvo saugomas arbatai, tačiau tokios arbatos skonis būdavo pakenčiamas tol, kol gėrimas dar karštas.

Kartais frontą pasiekdavo šviežio ir nesūraus vandens krovinys. Ištroškę kareiviai labai apsidžiaugdavo sulaukę tokio siuntinio, ir niekas nesistebėdavo, jei vanduo turėdavo nemalonų degalų skonį – jis tik išduodavo, kas tose talpose buvo laikoma anksčiau.

Paradoksalu, bet kitas frontas, kuriame trūkdavo paprasto geriamojo vandens, buvo drėgnose Birmos džiunglėse. Šiose atogrąžų platumose visi gausiai prakaituodavo ir labai greitai netekdavo skysčių. Reikėjo reguliariai gerti, kad būtų palaikomas pakankamas skysčių kiekis organizme. Nors gali pasirodyti, kad džiunglėse lengva rasti geriamojo vandens, tačiau iš tikrųjų taip nėra, ypač turint galvoje, kad ten randamame vandenyje dažnai būdavo gausu bakterijų, sukeliančių, pavyzdžiui, dizenteriją. Japonai apskaičiavo, kad tokioje drėgnoje ir kaitrioje aplinkoje vienam vyrui normaliomis sąlygomis reikia beveik septynių litrų vandens kas dieną, tačiau gauti tokį kiekį džiunglėse buvo neįmanoma. Todėl kareiviai, kovojantys Birmos fronte, nuolatos kęsdavo troškulį ir buvo priversti rinkti lietaus vandenį, vienintelį nepavojingą jų sveikatai.

Jūreiviai taip pat kęsdavo vandens apribojimus. Dėl nepakankamo apsirūpinimo nesūriu vandeniu kiekvienam įgulos nariui priklausydavo vos dvi vandens stiklinės per dieną. Geresnė situacija buvo tų kareivių, kurie kaudavosi žiemą šiaurės regionuose, nes jiems tereikėdavo pašildyti sniegą ir taip galėjo gauti tiek vandens, kiek tik norėjo.

Kituose frontuose gauti geriamo vandens nebuvo taip lengva, turint galvoje, kad šaltiniai ir vandens telkiniai, kurie supo stovyklas, būdavo užteršiami išsiliejusiais tepalais, degalais ar gyvūnų ekskrementais. Šalia mūšių laukų ieškoti vandens buvo bereikalingas darbas, nes šaltiniai buvo pilni pūvančių lavonų. Be to, kai kareiviai turėdavo trauktis, šaltinius užnuodydavo, kad nepatektų į priešo rankas.

Per karą buvo ieškoma vandens tiekimo problemos sprendimo būdų, vienas jų – vandenį valančios tabletės. Nors jos užtikrindavo, kad vanduo nepakenks sveikatai, tačiau kareiviai jų nekęsdavo, nes vanduo įgaudavo atstumiantį chloro skonį ir tapdavo beveik negeriamas.

Amerikiečių chemikai bandė pagerinti vandens skonį į tabletes įdėdami citrinų ar kitų vaisių aromatų, tačiau vanduo tapo dar neskanesnis. Kareiviai gėrimo nemėgo ir jį vadindavo „baterijų rūgštimi“ ar „dezinfekciniu“. Šiaip ar taip, patiems kareiviams pavyko rasti būdą, kaip pagerinti šiomis tabletėmis išvalytą vandenį – sumaišydavo jį su alkoholiu.

Na, o amerikiečiai, kaip pamatysime vėliau, visada galėjo pasirinkti gaiviuosius gėrimus buteliukuose.

Įvairus valgiaraštis

Per karą kareivių mityba negalėjo būti gana įvairi, atitinkanti rekomendacijas, tačiau buvo siekiama, kad vyrai maitintųsi kuo geriau. Taigi karo lauko virtuvės turėjo judėti taip pat kaip ir kareiviai.

Lengviausiai šiose kilnojamose virtuvėse pagaminamas patiekalas buvo sriuba. Dideliuose puoduose buvo verdamos įvairios daržovės ir žalumynai. Kartais, kai nebūdavo šviežių daržovių, patiekalą virdavo tiesiog iš karšto vandens ir vienintelės ropės, tačiau net ir tada kareiviai, išlaikydami gerą nuotaiką, dėkodavo už valgį.

Nors karo pradžioje buvo tikima, kad bus įmanoma išmaitinti būrius individualiomis aplinkos temperatūros porcijomis, tačiau kareiviams reikėjo karšto maisto, todėl teko naudoti karo lauko virtuves.

Sriuba buvo ypač vertinama per ilgas ir sekinančias keliones pėsčiomis. Pavyzdžiui, per vokiečių invaziją Rusijoje vokiečių kareiviai imdavo žygiuoti trečią ryto, skubiai suvalgę šiek tiek baltos duonos su džemu, ir kiekvieną dieną vidutiniškai nueidavo po 25 kilometrus, nešdami daugiau nei 20 kilogramų amunicijos. Per pietus karo virtuvė pagamindavo išsekusiems kareiviams sriubos, kuri suteikdavo jėgų. Pietūs būdavo laukiamiausia dienos akimirka dar ir todėl, kad kareiviams išdalydavo laiškus.

Japonų kareiviai per žygius paprastai pėsčiomis nukeliaudavo daug daugiau kilometrų. Istorinis degalų trūkumas Japonijoje (nes šalis yra toli nuo naftos telkinių) neleido motorizuoti japonų kariuomenės, taip buvo saugomas „juodasis auksas“ lėktuvams ir laivams. Todėl prireikus įveikti didelius atstumus, visos viltys būdavo fizinė vyrų ištvermė. Kenčiantiems kareiviams pasireikšdavo išbadėjimo simptomai. Jie turėdavo įveikti 40 ar 50 kilometrų, energijos gaudami iš saujos ryžių ar, jei pasisekdavo, iš porcijos makaronų su sausa žuvimi.

Daugybėje frontų, kai nebūdavo įmanoma gauti daržovių ir žalumynų, sriuba buvo gaminama iš koncentruoto sultinio. O kai neturėdavo ir jo, nebuvo kitos išeities – tekdavo naudoti įvairias žoleles. Svarbiausia, kad sriuba būtų karšta, ypač kai kaudavosi šaltyje. Pavyzdžiui, per žvarbią rusišką žiemą abi pusės virdavo sriubas, kad sušildytų kareivių skrandžius. Jei sriubos nesuvalgydavo per dvi minutes, ji suledėdavo.

Kartais sriuba būdavo su grūdais, avižomis ar kukurūzais. Toks tirštas srėbalas nebūdavo itin skanus, tačiau suteikdavo daugiau reikalingos energijos. Rusų būriuose šį patiekalą patiekdavo beveik kasdien, o kariai jį vadino kascha.

Tais kartais, kai frontą pasiekdavo mėsos atsargos, būdavo ruošiami troškiniai, nes supjaustyta ir padalyta mėsa naudojama taupiau.

Vaisių ir daržovių sąnaudos negalėjo būti labai gausios dėl savaime suprantamo gabenimo ir laikymo sudėtingumo. Rusai dažnai turėdavo runkelių, ropių, agurkų ir moliūgų. Kukurūzus labiau vertino amerikiečiai, vokiečiai atsisakė juos valgyti, nes tradiciškai naudojo kiaulėms šerti.

Mėgstamiausios daržovės buvo bulvės, nes jas galima įvairiai paruošti. Kai kariuomenės sustodavo toje pačioje vietoje ilgam, bulves augindavo patys kareiviai. Norėdami paįvairinti savo mitybą, augindavo ir svogūnus, žirnius ar morkas.

Nors toks apsirūpinimo maistu būdas reikalavo papildomų pastangų, japonų karinėse bazėse Ramiajame vandenyne tai buvo vienintelė galimybė. Į atokias salas reguliariai tiekti maistą buvo sunku, todėl japonų kareiviams teko auginti tai, ką vėliau galėtų suvalgyti. Kadangi dauguma tų salų būdavo paprasčiausi atolai ar vulkaninė žemė, daug vyrų buvo pasmerkti alkti.

Japonams, išsiųstiems į Birmos džiungles ar Naująją Gvinėją, buvo nepatariama rinkti džiunglėse augančių vaisių, nes tie, kurie masino pačiomis gražiausiomis spalvomis, buvo nuodingi.

Pagaliau nereikia aiškinti, kokį vaidmenį atliko įvairūs gardumynai ir karamelės, ypač sąjungininkų pusėje. Didelis kalorijų kiekis, lengvas individualus gabenimas ir stimuliuojančios savybės buvo labai vertinamos tiek kareivių, tiek civilių, kurie jų gaudavo kaip dovanėles.

Amerikiečiai taip pat turėdavo energinių batonėlių „Racionas D“, pagamintų iš medaus, avižų, kokosų aliejaus, cukraus ir pieno miltelių. Nors juos buvo sunku sukramtyti ir nuryti, batonėliai teikdavo papildomos energijos. Šių batonėlių turėjo visi Dienos D išsilaipinime dalyvavę kareiviai.

Be šių batonėlių, skirtų mūšiui, sąjungininkai savo kareiviams siūlydavo įvairių lengvų užkandžių (vadinamųjų snacks) iš grūdų, pieno ir vaisių. Vis dėlto labiausiai buvo vertinamas šokoladas. Juo kareiviai užsitarnaudavo vietinių gyventojų simpatijas. Sąjungininkai turėjo didelius kiekius kakavos, o vokiečiai ir japonai galėjo tik stebėti, kaip jų šokoladas dingsta per kelias pirmąsias karo dienas.

Britanijos ir Britų Tautų Sandraugos kareiviai negalėjo atsisakyti tradicinio kasdienio puodelio arbatos. Kad būtų užtikrintos šio stimuliuojančio gėrimo atsargos, išrastos koncentruotos vandenyje tirpstančios arbatos tabletės. Nors tokia arbata kareivių nebuvo itin mėgiama, tačiau bent jau pagerindavo vandens skonį, kuris, kaip jau minėjome, buvo bjaurus. Kai kurie karininkai galėjo naudotis privilegija – gaudavo cukraus ir pieno miltelių, todėl galėdavo pasigaminti kur kas skanesnio gėrimo. Šie pieno milteliai buvo prabanga, turint galvoje, kad šviežias pienas buvo retenybė visuose frontuose. Tačiau kur kas labiau buvo vertinamas saldintas sutirštintas pienas, ypač Birmoje, kur sutirštinto pieno skardinė buvo verta tokio pat svorio aukso.

Britai buvo dideli arbatos mėgėjai, rusai ir japonai taip pat, o amerikiečiai dievino kavą. Jos niekada nebūdavo pakankamai atsiunčiama į frontą, todėl lakūnai ir jūreiviai visada reikalaudavo daugiau, ypač tie, kurie operacijų metu turėdavo būti itin budrūs. Mažiau pasisekdavo tiems pėstininkams, kurie turėdavo pasitenkinti kavos koncentratu, privalomu jų racione. Kavos poreikis buvo toks nenumaldomas, kad koncentrato pakeliai būdavo verdami kelis kartus, jog turėtų dar kelis puodelius vandens su silpnu kavos aromatu.

Kai buvo nukirsti tiekimo ryšiai su šalimis gamintojomis, vokiečių kareiviai neturėjo galimybės mėgautis kava ar arbata, ne taip kaip amerikiečiai. Vienintelė išimtis buvo Hitlerio įtvirtintas bunkeris. Kartą per metus vienas povandeninis vokiečių laivas pavojingai plaukdavo iš Stambulo per Gibraltaro sąsiaurį į Vokietijos uostą ir atgabendavo puikios arabiškos kavos. Fiurerio svečiai galėdavo ja gardžiuotis, tačiau jokiu būdu negerdavo dviejų puodelių, nes puikiai suprato kavos vertę.

Man patiko Neblogai Man nepatiko

Literatūra

„Stalinas“ (III): Nadios mirtis

2

Kuo labiau Stalinui rūpėjo asmeninis saugumas, tuo labiau jis darėsi izoliuotas nuo kasdienio Sovietų Sąjungos gyvenimo. Sekretoriate jo kabinetas nebebuvo atviras. Jis nesilankė jokiame kolūkyje. Sakoma, kad atostogaudamas Abchazijoje jis kartą nuėjo apžiūrėti turgaus, bet norėdama padaryti gerą įspūdį Suchumio valdžia liepė prekiautojams sumažinti kainas, kol jis lankysis turguje: Stalinas taip ir nesužinojo, kaip brangiai kainuoja pragyvenimas.

Literatūra

„Stalinas“ (II): Osipas Sibirietis

2

Laukimo mėnesiai baigėsi, kai Sankt Peterburgo žandarai nuteisė Josifą Staliną ketveriems metams tremties. 1913 m. liepos 2 d. jį išvedė iš kalėjimo ir įsodino į Sibiro kryptimi vykusį nuteistųjų vagoną. Paprastai nuteistuosius palydėdavo draugai ir giminės, iš perono pro šoninius vagonų grotų plyšius rėkdavę palaikymo šūksnius. Tačiau sostinėje neatsirado nė vieno, norinčio palydėti Staliną.

Literatūra

„Stalinas“ (I): Džiugašvilių šeima

2

Nuo ketvirtojo dešimtmečio istorijos, kurias Stalinas papasakojo draugams ir giminėms, yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių apie jo vaikystę. Tačiau vargu ar reikia pabrėžti tai, kad jis buvo tikras melagis – net ir nemeluodamas tiesiogiai, jis vis tiek iškreipdavo tiesą. Paprastai jo vaikystės pasakojimai persunkti prisiminimų apie girto Visariono smurto protrūkius, tačiau visas tas istorijas reikia vertinti atsargiai. Kai 1931 m. rašytojas Emilis Liudvigas pasiteiravo apie vaikystę, Stalinas pasistengė pasakyti netiesą: „Ne, – tarė jis. – Mano tėvai buvo neišsilavinę žmonės, tačiau jie nesielgė su manimi blogai.“

Literatūra

„Hitlerlendas“ (III): Oficialus pamišusio skrybėlininko pobūvis

2

1936 vasarą, kai Tomas Vulfas paskutinį kartą lankėsi Berlyne, buvo „didžiųjų Olimpinių žaidynių sezonas“, apie jį rašė romane You Can’t Go Home Again. Jo alter ego ir pagrindinis veikėjas Džordžas Veberis stebėjo, kaip „Vokietijos žmonių organizavimo talentas [...] atsiskleidžia labiau, nei jam iki šiol teko matyti. Neapsakomas renginio iškilmingumas buvo toks stulbinamas, net ėmė slėgti.“ Veberis – iš tikrųjų Vulfas – jautėsi prislėgtas, nes aštriai suvokė grėsmingą to iškilmingumo prigimtį: „Jis taip akivaizdžiai peržengė žaidynių reikalaujamas ribas [...] Atrodė, tarsi žaidynės pasirinktos naujos kolektyvinės galios simboliu, priemone konkrečiai parodyti pasauliui, ką gali ta nauja jėga.“

Literatūra

„Hitlerlendas“ (II): Šokiai su naciais

2

„Hitleriui reikia moters, – Martos Dod viešnagės Berlyne pradžioje pareiškė Hanfštenglas. – Hitleriui reikėtų amerikietės – žavinga moteris galėtų pakeisti visos Europos likimą. – Tada jam būdingu teatrišku balsu paskelbė: – Marta, tu ta moteris!“ Marta pripažino: toks pareiškimas „atrodė kaip ir dauguma Pucio schemų, kaip pripučiamo arklio vaidinimas, – bet ji abejojo, ar jis kalba nerimtai. – Man visai patiko jo taip dosniai man skirtas vaidmuo, ir džiaugiausi galimybe susitikti su keistuoju žmonių vadu.“

Literatūra

„Hitlerlendas“ (I): Aukštai danguje

2

Kai Pucis Hanfštenglas 1922 lapkričio 22-os vakarą atėjo į Kindlkeller, salė jau buvo prisigrūdusi žmonių, kurie atrodė kaip parduotuvių savininkai, civiliai tarnautojai, jauni žmonės, amatininkai, dauguma apsirengę tradiciniais bavariškais darbužiais. Prasiskynęs kelią per minią prie spaudos stalo, Pucis paprašė reporterio parodyti Hitlerį. Žiūrėdamas į būsimąjį Vokietijos vadą, Hanfštenglas visiškai nenudžiugo.

Literatūra

„Pirmasis pasaulinis karas“ (III): Karas jūrose

2

Didysis karas pirmiausia asocijuojasi su nežmoniškomis kautynėmis apkasuose Vakarų fronte. Be abejo, kova juose nulėmė karo eigą. Tačiau daugelio metraštininkų nuomone, lemiama 1914–1918 m. karo partija buvo sužaista ant kito lošimų stalo. Anot jų, tikrasis karo baigties raktas buvo grumtynės dėl viešpatavimo jūrose. Dėl šio teiginio būtų galima ginčytis, jei kaizerio kariuomenė būtų įžengusi į Paryžių 1914 m. – tokiu atveju labai tikėtina, kad būtų užtekę tik sausumos veiksmų, ir karas būtų baigęsis kur kas anksčiau.

Literatūra

„Pirmasis pasaulinis karas“ (II): Karas oro erdvėje

2

Pirmajame pasauliniame kare žuvo ir mirė nuo žaizdų beveik 14 milijonų žmonių. Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 milijonų kūnų ir sielų. Tai vienas iš kruviniausių ir žiauriausių žmonijos surėmimų. Knygų, filmų, kompiuterinių žaidimų kūrėjai dažniausiai analizuoja Antrąjį pasaulinį karą, o jo priešistore vadinamas karinis konfliktas dažnai lieka užmirštas. Leidykla „Obuolys“ ir portalas lrytas.lt pristato fragmentus iš Jesuso Hernandezo knygos „Pirmasis pasaulinis karas“.

Literatūra

„Pirmasis pasaulinis karas“ (I): Išlipti iš apkasų

2

Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusiems kareiviams daugiausia baimės kėlė iššokimas iš apkasų. Apsistačius smėlio maišais gyvenimas grioviuose buvo neapsakomai sunkus, bet sudarė iliuziją, kad juose saugiau. Bet vos tik nuskambėdavo vadų švilpukai, kareiviai privalėdavo apkasų sienomis iškopti į viršų ir įžengti į niekieno žemę, tada tikrovė virsdavo tokia siaubinga, kad atrodydavo nereali. Šiandien vargiai galime įsivaizduoti, ką jautė tie vyrai, kurie nešini šautuvais, ant pečių užsimetę kuprines, kartais sverdavusias net iki trisdešimties kilogramų, privalėjo bėgti lauku.