„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (VII): Viena tėvažudystės istorija

Literatūra

2012-03-05 22:18

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (VII): Viena tėvažudystės istorija

Teksto dydis:

Tai, ko gero, labiausiai Lietuvą sukrėtusi tėvažudystė. 1995–tųjų pavasarį buvo pranešta, kad gerai besimokantis abiturientas Biržų rajone, šulinyje prie namo, užbetonavo abu tėvus ir sesutę. Policijai jis pranešė, kad jie dingę be žinios. Tada laikraščiai pavertė jį herojumi, kuriuo Lietuva žavėjosi.

Kodėl ryžtamasi tokiam žingsniui?

Visa Mindaugo Daunoro istorija. Sukrečianti šeimos drama.

Renkant šios istorijos medžiagą, kaip ir visais atvejais, domintis šio ciklo temomis, norėjau sužinoti, kodėl taip atsitiko, kodėl apskritai taip atsitinka.

Tačiau visi surasti atsakymai – ir tie, kurie surašyti byloje, ir tie, kurie buvo nutylėti – vargu ar paaiškins, kodėl įvyko ta šiurpi Kupreliškio tragedija, kurios neužmirš mažiausiai dvi Biržų krašto gyventojų kartos, nes kiekvienas atsakymas vis vien nepaaiškina, tiksliau, neleidžia suprasti, o tuo labiau pateisinti šio nelemto atsitikimo. Visi mano šnekinti – teisėjai, tyrėjai, kaimynai, Mindaugo mokytojai – visi pripažino: ką besužinotum apie to vaikino elgesį, yra per mažai. Per mažai, kad suprastum. Kad galėtum paaiškinti. Vieno atsakymo į pagrindinį klausimą – kodėl jis taip padarė – nėra.

Danutė Einorienė: Biržų rajono, Kupreliškio kaimo gyventoja. Bendruomenės pirmininkė. Artimai pažinojo nužudytąją šeimą.

- Mes dabar į tai žiūrim tiktai kaip į faktą, įvykį. Bet tas faktas... jis mums ilgai neleido gyventi. Visus metus neleido ramiai gyventi, nes eidavai, juos įsivaizduodavai gyvus. Ir tas nesuvokimas, kad taip galėjo būti – tas nesuvokimas kankina iki šiol.

Būtų per švelniai pasakyta, kad tas įvykis sukrėtė Kupreliškį. Bendruomenės pirmininkės tikinimu, nuo tos tragedijos jie iš naujo pradėjo skaičiuoti metus, kaip kad beveik visas pasaulis – nuo Jėzaus gimimo.

- Pasako vienas: va, praėjo dešimt metų. Va, dabar penkiolika metų,- pasakojo D. Einorienė. - Mes skaičiuojame metus, kiek laiko jų nebėra.

Visa Lietuva apie tai sužinojo 1995-ųjų balandžio 28-ąją. „Respublikos“ dienraščio pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Dingo šeima“. Tada pirmą kartą buvo apie tai viešai pranešta.

Žmonės Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dingsta nuolat. Bet visa trijų asmenų šeima Lietuvoje dingo pirmą kartą, gyvenant taikiu metu. To jau daug metų nebuvo. Laikraštis tąkart rašė: „Bermudų trikampyje paslaptingai dingsta laivai, o Lietuvoje be pėdsakų išnyksta žmonės.

Buvo pranešta, kad Biržų rajono, Kupreliškio kaimo gyventojas, 39-erių metų amžiaus Jurgis Vajega su 41-erių metų amžiaus žmona Danute ir 10-ies metų amžiaus dukrele Rūta prieš mėnesį, kovo 31-osios naktį, paslaptingai dingo. Laikraštyje rašoma, kad visą mėnesį nei artimiesiems, nei Biržų rajono kriminalistams nepavyko aptikti nė menkiausio dingusios šeimos pėdsako. Paryškintomis raidėmis laikraštyje buvo parašyta, jog vienas namuose likęs abiturientas Mindaugas, Danutės sūnus iš ankstesnės santuokos, jau ketvirta savaitė kaskart su viltimi puola prie telefono jam suskambėjus. Tačiau apie tėvus ir sesutę – jokių žinių. Straipsnis spaudos apžvalgoje buvo perskaitytas per Lietuvos radiją. Tą pačią dieną aštuoniolikmetis Mindaugas Daunoras pradėtas vadinti šių dienų herojumi – apie jį kalbėjo visa Lietuva. Vaikinu žavėjosi. Jo gailėjosi. Visoje šalyje tėvai jį minėjo kaip pavyzdį savo vaikams.

Visi sužinojo: Mindaugas kasdien 24 km autobusu važiuoja į mokyklą Biržuose. Jis - pavyzdingas ir gabus mokinys, eksternu priimtas į Kauno technologijos universitetą. Maža to, kad turi ruoštis abitūros egzaminams, jaunuolis, laukdamas grįžtančių tėvų, sėkmingai tvarkosi ūkyje: trys karvės, jautis, pilnas tvartas kiaulių, šeši hektarai žemės, kurią jis planuoja apsėti ir jau visą suarė. Kaimynai jam padeda pamelžti karves. Pieną jis kiekvieną rytą, kaip ir jo dabar jau dingęs patėvis, pristato į supirkimo punktą. Išradingas jaunuolis, suprasdamas, kad kaimynai turi ir savų rūpesčių, ir negalės ilgai pavaduoti dingusių tėvų, iš dulkių siurblio sukonstruoja melžimo aparatą... Apie tai netrukus bus rašoma jau kituose laikraščiuose.

Keturias dienas po mamos, patėvio ir sesutės dingimo nesirodęs mokykloje, Mindaugas atėjo pavėlavęs į auklėtojos pamoką. Ir, be abejo, privalėjo kažką pasakyti – kur buvo tiek dienų ?

Virginija Kalvanaitė: Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja. Buvusi Mindaugo auklėtoja.

- Aš atsimenu, kad būtent vidury pamokos kažkaip jisai pasakė tą frazę. „Dingo mano tėvai“. Mes paklausėme: „Kaip dingo?“. Ir iš tikrųjų nesupratome. O jis taip pakankamai ramiai išaiškino, kad išvažiavo į Latviją ir dingo, negrįžo.

Dar po kelių dienų Kupreliškio bendruomenės pirmininkės paragintas, Mindaugas nuėjo į Biržų policiją ir pranešė apie šeimos dingimą. Jo papasakota istorija įtikino, nekeldama jokių abejonių. Vakare, kaip paprastai, visi žiūrėjo televizorių, po to sugulė. Pats Mindaugas, daug skaitantis ir ilgai besimokantis moksleivis, užsnūdo prie stalo. Jo auklėtoja prisiminė – vaikinas buvo gabus visoms disciplinoms, ypač tiksliesiems mokslams. Jis gražiai piešė, mėgo rašyti eilėraščius apie sielą ir vidinį žmogaus gyvenimą. Visada mandagus, tylus. Visada šypsojosi. Jaunuolis buvo nedidelio ūgio, metro septyniasdešimties, kresnas ir stiprus, lankė kultūrizmo treniruotes. Taigi, pagal visiems pasakojamą versiją, apie antrą valandą nakties jis pabudo nuo triukšmo kieme, nes šūkčiojo žmonės ir žviegė kiaulė.

Tik vėliau paaiškėjo, kad visa ši istorija buvo išgalvota. Labai gerai, protingai sukurta ir įtaigiai papasakota. Visą mėnesį įvairiems žmonėms ir pareigūnams Mindaugas tikriausiai kelis šimtus kartų pasakojo detales apie šeimos išvykimą. Viskas skambėjo taip tikrai, kad niekas nė neabejojo tuo, ką girdi.

Pinigai šeimoje visada buvo skaudi tema. Jų trūko. Iširus kolektyviniam ūkiui, patėvis, buvęs vyriausiasis jo agronomas, su Mindaugo mama liko be darbo ir vertėsi kaip galėjo. Trejais metais už Mindaugą vyresnė jo sesuo Inga iš pirmosios Danutės santuokos studijavo Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje. Rūtelė lankė ketvirtą klasę Kupreliškio mokykloje. Trys besimokantys vaikai, kad ir ūkį turintiems bedarbiams – nemenkas rūpestis. Tais metais iš Biržų rajono važiuodavo į Latviją daug kas. Dėl įvairiausių priežasčių – pirkti, parduoti. Jurgis su Danute taip pat ne kartą ten apsilankydavo. Niekas nenustebo, kad ir dabar vyras su žmona išvyko. Žadėjo jie grįžti po trijų dienų. Kelionėn kartu pasiėmė ir dešimtmetę Rūtelę, kuri neva pabudusi pati prašėsi kelionėn.

Beveik žodis žodin, tik su daugiau buitinių detalių – tokią istoriją Mindaugas pasakojo visiems – policijai, kaimynams, patėvio broliams, giminaičiams, klasės draugams. Visi tikėjo – kiekvieną kartą sutikę Mindaugėlį, kaip jį visi vadino, paklausdavo, ar dar negrįžo.

Tik vėliau, kai jau viskas paaiškėjo, ir klasės draugai, ir Kupreliškio gyventojai visai kitaip prisiminė kiekvieną Mindaugo poelgį, kiekvieną jo pasakytą frazę. Bet juk taip visada yra, kai įmenamos mįslės.

Kupreliškio bendruomenės pirmininkė prisiminė:

- Mindaugas elgėsi ramiai. Jis ateidavo pas mane pasikonsultuoti. Buvo pavasaris, balandžio mėnuo, abudu su Inga sako: „Danute, kaip tu manai – dabar gal mums išnuomoti tą žemę, kurią Jurgis buvo išsinuomojęs?“. Tai palauk, Mindaugai, jam sakiau, kaip tu tą žemę dabar išnuomosi? Jurgis gi grįš. Jis dirbs tą žemę kaip dirbęs. Ką jis tau pasakys?

Visi stebėjosi, kad tik kelioms dienoms prabėgus nuo tėvų išvažiavimo, kurio dar niekas dingimu net nevadino, Mindaugas pradėjo pardavinėti gyvulius. Klausinėjo, gal kas nupirktų seną patėvio moskvičių. Visi norėjo paklausti: „Vaikeli, ką tu pasakysi, kai tėvai grįš?“, bet nedrįso. O ką vaikas turi daryti, kaip gyventi, jei tėvai negrįžta? Taip visi galvojo.

Mindaugo auklėtoja pasakojo, kas jiems jau tuo metu atrodę keistai:

- Mums įtarimų kilo. Pirmiausia, merginos gūžčiojo pečiais, jog kartais jis per daug linksmas. Jeigu iš tikrųjų dingo tėvai ir tiek laiko neatsiranda, tai žmogui kuo toliau, tuo sunkiau turėtų būti, nes mažiau vilties, kad jie atsiras. O jis kažkaip net linksmėjo. Bent mums taip kartais atrodė.

Po trijų savaičių laukimo ir nežinios Jurgio broliai, iš policijos nesulaukę jokios informacijos, padarė tai, kas tokiais atvejais Lietuvoje įprasta – atsivežė ekstrasensą.

Pranciškus Sabaliauskas: Bene garsiausias visų laikų Lietuvos ekstrasensas, bandydavęs artimiesiems papasakoti apie dingusius šeimos narius. Savamokslis psichologas, galėjęs gana taikliai apibūdinti žmones ir analizuoti jų elgesį. Dėl šių gebėjimų buvo gavęs Lietuvos policijos rėmėjo pažymėjimą, kuriuo didžiavosi. Gyveno Panevėžyje, mirė 2009-aisiais.

LNK televizijos žinių laidos archyvuose pavyko rasti vieną seną reportažą. Jame garsusis ekstrasensas iš Panevėžio, pas kurį iš tiesų žmonės važiavo iš visos Lietuvos, aiškino: „Jei kriminalistai tada būtų manęs klausę, nereikėtų tokio triukšmo dabar kelti. Kaltininką nurodžiau aš. Sako, įrodymų nėra. Na... Čia jau jų darbas“.

Tai, ko gero, labiausiai Lietuvą sukrėtusi tėvažudystė. 1995–tųjų pavasarį buvo pranešta, kad gerai besimokantis abiturientas Biržų rajone, šulinyje prie namo, užbetonavo abu tėvus ir sesutę. Policijai jis pranešė, kad jie dingę be žinios. Tada laikraščiai pavertė jį herojumi, kuriuo Lietuva žavėjosi.

Kodėl ryžtamasi tokiam žingsniui?

Visa Mindaugo Daunoro istorija. Sukrečianti šeimos drama.

Renkant šios istorijos medžiagą, kaip ir visais atvejais, domintis šio ciklo temomis, norėjau sužinoti, kodėl taip atsitiko, kodėl apskritai taip atsitinka.

Tačiau visi surasti atsakymai – ir tie, kurie surašyti byloje, ir tie, kurie buvo nutylėti – vargu ar paaiškins, kodėl įvyko ta šiurpi Kupreliškio tragedija, kurios neužmirš mažiausiai dvi Biržų krašto gyventojų kartos, nes kiekvienas atsakymas vis vien nepaaiškina, tiksliau, neleidžia suprasti, o tuo labiau pateisinti šio nelemto atsitikimo. Visi mano šnekinti – teisėjai, tyrėjai, kaimynai, Mindaugo mokytojai – visi pripažino: ką besužinotum apie to vaikino elgesį, yra per mažai. Per mažai, kad suprastum. Kad galėtum paaiškinti. Vieno atsakymo į pagrindinį klausimą – kodėl jis taip padarė – nėra.

Danutė Einorienė: Biržų rajono, Kupreliškio kaimo gyventoja. Bendruomenės pirmininkė. Artimai pažinojo nužudytąją šeimą.

- Mes dabar į tai žiūrim tiktai kaip į faktą, įvykį. Bet tas faktas... jis mums ilgai neleido gyventi. Visus metus neleido ramiai gyventi, nes eidavai, juos įsivaizduodavai gyvus. Ir tas nesuvokimas, kad taip galėjo būti – tas nesuvokimas kankina iki šiol.

Būtų per švelniai pasakyta, kad tas įvykis sukrėtė Kupreliškį. Bendruomenės pirmininkės tikinimu, nuo tos tragedijos jie iš naujo pradėjo skaičiuoti metus, kaip kad beveik visas pasaulis – nuo Jėzaus gimimo.

- Pasako vienas: va, praėjo dešimt metų. Va, dabar penkiolika metų,- pasakojo D. Einorienė. - Mes skaičiuojame metus, kiek laiko jų nebėra.

Visa Lietuva apie tai sužinojo 1995-ųjų balandžio 28-ąją. „Respublikos“ dienraščio pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Dingo šeima“. Tada pirmą kartą buvo apie tai viešai pranešta.

Žmonės Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dingsta nuolat. Bet visa trijų asmenų šeima Lietuvoje dingo pirmą kartą, gyvenant taikiu metu. To jau daug metų nebuvo. Laikraštis tąkart rašė: „Bermudų trikampyje paslaptingai dingsta laivai, o Lietuvoje be pėdsakų išnyksta žmonės.

Buvo pranešta, kad Biržų rajono, Kupreliškio kaimo gyventojas, 39-erių metų amžiaus Jurgis Vajega su 41-erių metų amžiaus žmona Danute ir 10-ies metų amžiaus dukrele Rūta prieš mėnesį, kovo 31-osios naktį, paslaptingai dingo. Laikraštyje rašoma, kad visą mėnesį nei artimiesiems, nei Biržų rajono kriminalistams nepavyko aptikti nė menkiausio dingusios šeimos pėdsako. Paryškintomis raidėmis laikraštyje buvo parašyta, jog vienas namuose likęs abiturientas Mindaugas, Danutės sūnus iš ankstesnės santuokos, jau ketvirta savaitė kaskart su viltimi puola prie telefono jam suskambėjus. Tačiau apie tėvus ir sesutę – jokių žinių. Straipsnis spaudos apžvalgoje buvo perskaitytas per Lietuvos radiją. Tą pačią dieną aštuoniolikmetis Mindaugas Daunoras pradėtas vadinti šių dienų herojumi – apie jį kalbėjo visa Lietuva. Vaikinu žavėjosi. Jo gailėjosi. Visoje šalyje tėvai jį minėjo kaip pavyzdį savo vaikams.

Visi sužinojo: Mindaugas kasdien 24 km autobusu važiuoja į mokyklą Biržuose. Jis - pavyzdingas ir gabus mokinys, eksternu priimtas į Kauno technologijos universitetą. Maža to, kad turi ruoštis abitūros egzaminams, jaunuolis, laukdamas grįžtančių tėvų, sėkmingai tvarkosi ūkyje: trys karvės, jautis, pilnas tvartas kiaulių, šeši hektarai žemės, kurią jis planuoja apsėti ir jau visą suarė. Kaimynai jam padeda pamelžti karves. Pieną jis kiekvieną rytą, kaip ir jo dabar jau dingęs patėvis, pristato į supirkimo punktą. Išradingas jaunuolis, suprasdamas, kad kaimynai turi ir savų rūpesčių, ir negalės ilgai pavaduoti dingusių tėvų, iš dulkių siurblio sukonstruoja melžimo aparatą... Apie tai netrukus bus rašoma jau kituose laikraščiuose.

Keturias dienas po mamos, patėvio ir sesutės dingimo nesirodęs mokykloje, Mindaugas atėjo pavėlavęs į auklėtojos pamoką. Ir, be abejo, privalėjo kažką pasakyti – kur buvo tiek dienų ?

Virginija Kalvanaitė: Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja. Buvusi Mindaugo auklėtoja.

- Aš atsimenu, kad būtent vidury pamokos kažkaip jisai pasakė tą frazę. „Dingo mano tėvai“. Mes paklausėme: „Kaip dingo?“. Ir iš tikrųjų nesupratome. O jis taip pakankamai ramiai išaiškino, kad išvažiavo į Latviją ir dingo, negrįžo.

Dar po kelių dienų Kupreliškio bendruomenės pirmininkės paragintas, Mindaugas nuėjo į Biržų policiją ir pranešė apie šeimos dingimą. Jo papasakota istorija įtikino, nekeldama jokių abejonių. Vakare, kaip paprastai, visi žiūrėjo televizorių, po to sugulė. Pats Mindaugas, daug skaitantis ir ilgai besimokantis moksleivis, užsnūdo prie stalo. Jo auklėtoja prisiminė – vaikinas buvo gabus visoms disciplinoms, ypač tiksliesiems mokslams. Jis gražiai piešė, mėgo rašyti eilėraščius apie sielą ir vidinį žmogaus gyvenimą. Visada mandagus, tylus. Visada šypsojosi. Jaunuolis buvo nedidelio ūgio, metro septyniasdešimties, kresnas ir stiprus, lankė kultūrizmo treniruotes. Taigi, pagal visiems pasakojamą versiją, apie antrą valandą nakties jis pabudo nuo triukšmo kieme, nes šūkčiojo žmonės ir žviegė kiaulė.

Tik vėliau paaiškėjo, kad visa ši istorija buvo išgalvota. Labai gerai, protingai sukurta ir įtaigiai papasakota. Visą mėnesį įvairiems žmonėms ir pareigūnams Mindaugas tikriausiai kelis šimtus kartų pasakojo detales apie šeimos išvykimą. Viskas skambėjo taip tikrai, kad niekas nė neabejojo tuo, ką girdi.

Pinigai šeimoje visada buvo skaudi tema. Jų trūko. Iširus kolektyviniam ūkiui, patėvis, buvęs vyriausiasis jo agronomas, su Mindaugo mama liko be darbo ir vertėsi kaip galėjo. Trejais metais už Mindaugą vyresnė jo sesuo Inga iš pirmosios Danutės santuokos studijavo Kauno aukštesniojoje ekonomikos mokykloje. Rūtelė lankė ketvirtą klasę Kupreliškio mokykloje. Trys besimokantys vaikai, kad ir ūkį turintiems bedarbiams – nemenkas rūpestis. Tais metais iš Biržų rajono važiuodavo į Latviją daug kas. Dėl įvairiausių priežasčių – pirkti, parduoti. Jurgis su Danute taip pat ne kartą ten apsilankydavo. Niekas nenustebo, kad ir dabar vyras su žmona išvyko. Žadėjo jie grįžti po trijų dienų. Kelionėn kartu pasiėmė ir dešimtmetę Rūtelę, kuri neva pabudusi pati prašėsi kelionėn.

Beveik žodis žodin, tik su daugiau buitinių detalių – tokią istoriją Mindaugas pasakojo visiems – policijai, kaimynams, patėvio broliams, giminaičiams, klasės draugams. Visi tikėjo – kiekvieną kartą sutikę Mindaugėlį, kaip jį visi vadino, paklausdavo, ar dar negrįžo.

Tik vėliau, kai jau viskas paaiškėjo, ir klasės draugai, ir Kupreliškio gyventojai visai kitaip prisiminė kiekvieną Mindaugo poelgį, kiekvieną jo pasakytą frazę. Bet juk taip visada yra, kai įmenamos mįslės.

Kupreliškio bendruomenės pirmininkė prisiminė:

- Mindaugas elgėsi ramiai. Jis ateidavo pas mane pasikonsultuoti. Buvo pavasaris, balandžio mėnuo, abudu su Inga sako: „Danute, kaip tu manai – dabar gal mums išnuomoti tą žemę, kurią Jurgis buvo išsinuomojęs?“. Tai palauk, Mindaugai, jam sakiau, kaip tu tą žemę dabar išnuomosi? Jurgis gi grįš. Jis dirbs tą žemę kaip dirbęs. Ką jis tau pasakys?

Visi stebėjosi, kad tik kelioms dienoms prabėgus nuo tėvų išvažiavimo, kurio dar niekas dingimu net nevadino, Mindaugas pradėjo pardavinėti gyvulius. Klausinėjo, gal kas nupirktų seną patėvio moskvičių. Visi norėjo paklausti: „Vaikeli, ką tu pasakysi, kai tėvai grįš?“, bet nedrįso. O ką vaikas turi daryti, kaip gyventi, jei tėvai negrįžta? Taip visi galvojo.

Mindaugo auklėtoja pasakojo, kas jiems jau tuo metu atrodę keistai:

- Mums įtarimų kilo. Pirmiausia, merginos gūžčiojo pečiais, jog kartais jis per daug linksmas. Jeigu iš tikrųjų dingo tėvai ir tiek laiko neatsiranda, tai žmogui kuo toliau, tuo sunkiau turėtų būti, nes mažiau vilties, kad jie atsiras. O jis kažkaip net linksmėjo. Bent mums taip kartais atrodė.

Po trijų savaičių laukimo ir nežinios Jurgio broliai, iš policijos nesulaukę jokios informacijos, padarė tai, kas tokiais atvejais Lietuvoje įprasta – atsivežė ekstrasensą.

Pranciškus Sabaliauskas: Bene garsiausias visų laikų Lietuvos ekstrasensas, bandydavęs artimiesiems papasakoti apie dingusius šeimos narius. Savamokslis psichologas, galėjęs gana taikliai apibūdinti žmones ir analizuoti jų elgesį. Dėl šių gebėjimų buvo gavęs Lietuvos policijos rėmėjo pažymėjimą, kuriuo didžiavosi. Gyveno Panevėžyje, mirė 2009-aisiais.

LNK televizijos žinių laidos archyvuose pavyko rasti vieną seną reportažą. Jame garsusis ekstrasensas iš Panevėžio, pas kurį iš tiesų žmonės važiavo iš visos Lietuvos, aiškino: „Jei kriminalistai tada būtų manęs klausę, nereikėtų tokio triukšmo dabar kelti. Kaltininką nurodžiau aš. Sako, įrodymų nėra. Na... Čia jau jų darbas“.

Man patiko Neblogai Man nepatiko

Literatūra

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (VI): Kazys Jonaitis. Pakelių maniaku praminto Grigiškių gyventojo istorija

9

Lietuvoje pirmą kartą gandas apie žudiką maniaką pasklido 1992-aisiais. Tąkart buvo išgąsdinti nuošaliuose kaimo vienkiemiuose gyvenę senukai. Įvykdytos šešios kraupios žmogžudystės Šakių, Jurbarko, Telšių, Kelmės, Raseinių rajonuose. Vėliau paaiškėjo, kad visą Lietuvą gąsdino 22-ejų metų amžiaus pagalbinės mokyklos auklėtinis Antanas Varnelis, kuriam vėliau ekspertai nustatė įgimtą silpnaprotystę. Jis buvo nuteistas mirties bausme ir po metų sušaudytas.

Literatūra

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (V): Vlado Belecko laiškas Egidijui Knispeliui

4

Iš Vlado Belecko laiško, rašyto 2010 m. rugsėjo 19 d. Vilniuje, Lukiškių kalėjime – tardymo izoliatoriuje: „Ponas žurnaliste, Egidijau Knispeli. Rašo Jums tas pats baisiausias kalinys Lietuvoje V. Beleckas. Tas, į kurį, anot Jūsų, reikia įsižiūrėti. Ir jei kada, bent 2023 m. mane kas išvystų laisvėje, turėtų bėgti... Na, tokio „siaubiako“, talentingai klastingo, žavaus blogiuko, neeilinio sukčiaus, kaip buvau apibūdintas, kito tokio šalies kalėjimuose juk nėra. Aš tik vienas toks... Gražiai Jūs ten mane apibūdinote. Aš net pats to nežinojau.“

Literatūra

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (IV): Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. „Toks paprastas Vladas Beleckas...“

8

Šioje dalyje daugiau dėmesio norėtųsi skirti pačiam vadinamo amžiaus nusikaltimo sumanytojui Vladui Beleckui, atliekančiam bausmę iki gyvos galvos. Tris kartus su juo teko pasikalbėti Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Teko būti jo kameroje. Sprendžiant iš krūvomis sukrautų dėžių su maisto produktais, garsiuoju kaliniu yra kas pasirūpina. Trečią kartą jį aplankiau jau po to, kai LNK televizija pirmą kartą parodė visą „Įvykių, sukrėtusių Lietuvą“ ciklą.

Literatūra

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (III): Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Istorija, iš tiesų verta Agathos Christie romano

7

Tai iš tiesų neeiliniai įvykiai. Viskas, kas susiję su kunigo Ričardo, kaip jį vadino draugai, nužudymu ir jo žudikų byla yra ypatinga: amžiaus byla, amžiaus laidotuvės, amžiaus pabėgimas iš Lietuvos saugumiečių rankų, FTB mokyklų vadovėliuose aptariama operacija kaip Jungtinės Karalystės slaptosios tarnybos kartu su Lietuvos policija ir prokuratūra perėmė Kauno „daktarų“ grupuotės narių bandomus parduoti paveikslus iš kunigo kolekcijos... Tai iš tiesų, anot buvusio generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios, verta Agatos Kristi romano.

Literatūra

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (II): Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Kaip jie tai padarė

8

Kodėl buvo taip sunku įminti kunigo Ričardo Mikutavičiaus dingimo mįslę? Kas buvo labiausiai suinteresuoti, kad kunigas būtų paskelbtas dingusiu be žinios? Kodėl atliekant ekshumaciją ir ieškant kunigo palaikų reikėjo atkasti net tris kapavietes Karmėlavos kapinėse? Vėliau spaudoje ir per televiziją generalinės prokuratūros ir VSD vadovai ilgai ginčijosi, kam ir kieno institucijai priklauso daugiau laurų, jog buvo atskleistas amžiaus nusikaltimu vadintas įvykis.

Literatūra

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (I): Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Amžiaus nusikaltimas

7

Medžiaga šiam pasakojimui buvo rinkta ilgai. Ir po to, kai visas ciklas dokumentinių pasakojimų „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ buvo parodytas per televiziją. Visiškai nesvarbu kiek metų bus prabėgę nuo poeto, filosofo, kolekcininko, kunigo Ričardo Mikutavičiaus apiplėšimo ir nužudymo. Su tuo susijusius įvykius sudėjęs „į vieną vietą“, regi, netirštinant spalvų galima sakyti, iš tiesų fantasmagorišką paveikslą. Ne tik apie kunigą ir jo gyvenimą. Apie Lietuvos specialiųjų tarnybų, policijos ir prokurorų darbą. Ne tik apie tai. Jūsų dėmesiui – visa ši, kupina iki šiol neatskleistų paslapčių, istorija. Amžiaus apiplėšimas, amžiaus žmogžudystė, amžiaus laidotuvės, amžiaus asmenybė.

Aktualijos

Knygą apie Lietuvą sukrėtusius įvykius parašęs E. Knispelis: „Tokio brutalaus nusikaltėlių siautėjimo, kaip buvo prieš dvidešimt metų, neliko“

8

Kai Latvijos kriminalistai savo šalyje sučiupo vieną labiausiai ieškomų Lietuvos nusikaltėlių Borisą Dekanidzę, perdavė jį mūsų šalies teisėsaugai be jokių dokumentų. „Pasielgėme ne pagal instrukcijas, o pagal savo sąžinę“, - savo veiksmą paaiškino latviai, kurie dėl kilnaus žingsnio neteko darbo. Tai nutiko Rygoje 1993 metų rudenį. Tą keistą laikotarpį, kai pavergtos sovietinės imperijos šalys dar tik budo iš košmaro, o pergalių įkvėpti žmonės degė idealizmu. Maždaug tuo metu į nekrologus pradėjo varvėti įvykiai, sukrėtę Lietuvą.

Literatūra

Lrytas.lt biblioteka: 592. E. Knispelis. „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“

1

Egidijus Knispelis. Įvykiai, sukrėtę Lietuvą. “Obuolys”, Vilnius. 2012.