logo
Istorija

Girios puošmena – Bruknynės vandens malūnas

Lilija VALATKIENĖ (“Gimtasis kraštas”)2011-05-05 18:14

Daug vandens nutekėjo pro Kaltanėnų seniūnijoje stovintį XIX a. Bruknynės vandens malūną. Jis veikė nuo 1827 m. Galėjo puikiai tarnauti iki šiol, nes prieš penkiasdešimt metų buvo pastatyti nauji įrenginiai vandeniui nuleisti ir užtvanka. eikia gerokai paklaidžioti Labanoro girios takais, kad aptiktum užpelkėjusiais krantais miško ežerėlį, Šventelės upelį ir senove dvelkiantį slėnį.

1/1

Malūnai ypač didelę įtaką turėjo technikos ir technologijos raidai Lietuvoje.

Girios puošmena – Bruknynės vandens malūnas

1 / 1

Malūnai ypač didelę įtaką turėjo technikos ir technologijos raidai Lietuvoje.

(1 nuotraukos)

Visos
Nuotraukos

Po vieną
nuotrauką

Paminklosaugos specialistai sako, kad šioje aplinkoje ne itin dera atstatytas ir poilsiui pritaikytas buvęs malūnininko namas. Iš Guberto Talunčio malūną paveldėjusi Janina Taluntienė čia dažnai vasaroja.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad malūną ant Šventelės upelio 1827 m. pastatė Rusijos armijos pulkininkas dvarininkas Mordvinas. 1924 m. malūną ir 132 ha žemės nusipirkęs G.Taluntis jį modernizavo, nes čia išlikusi įrenginius sukusi 35 arklio jėgų hidroturbina, o ne vandens malūnams būdingas medinis vandens ratas.

Leidinyje „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“ pažymima, kad, norint priversti čia veikti malūną, Šventelės slėnyje teko supilti 70 m ilgio, iki 5,5 m aukščio žemių pylimą. Susidariusiam 92 tūkstančių m3 vandens telkiniui pažaboti viduryje užtvankos įrengta 1959 m. renovuota betoninė pralaida. Virš jos pastatytas medinis tiltas.

35 AG malūno turbinai sukti nuo pralaidos latakas eina į įspūdingą ant polių stovinčią turbinos kamerą, išlaikančią iki 4 m hidrostatinį slėgį. Vandens perteklius nuteka virš greta latako įtvirtintų medinių užtvankos skydų. Kad už malūno užtvankos susidaręs vandens krioklys nesugriautų malūno, cokolinio aukšto siena nuo upelio pusės statyta iš kalkių skiediniu rištų lauko akmenų. Sienos ręstos iš apvalių rąstų, vertikaliai sutvirtintos rąstų sąvaržomis.

Bruknynės kaimo malūnas, palyginti su kitais Rytų Lietuvos vandens malūnais, išlikęs idealiai. Jo laikas tarytum nepalietė. Malūne puikiai išlikusi technologinė įranga, girnos, piklius, kruopinė, milo vėlykla, tik nebereikia XXI a. žmonėms jo paslaugų.

Jau XX a. pradžioje baigėsi vėjo ir vandens malūnų statybos laikotarpis. Malūnų, priklausomų nuo gamtos sąlygų, statyti nebeapsimokėjo. Kaskart daugiau imta pritaikyti variklius. Be to, pokario metais didžiajai daliai malūnų buvo pritaikyta elektra. Tuo metu iškilo malūnų įrangos sunykimo pavojus. Daugelis jų, netekę ūkinės ir ekonominės reikšmės, pradėjo sparčiai nykti: vieni jų buvo palikti tušti likimo valiai, kituose – išmetami įrenginiai arba buvo nugriaunami patys malūnai. Bruknynės vandens malūnui pasisekė. Dabar jis saugomas kaip technikos paminklas, o keliautojai, aptikę jį Aukštaitijos nacionalinio parko pušynuose, aikčioja iš nuostabos.

Skatino mokslo plėtotę

Malūnai ypač didelę įtaką turėjo technikos ir technologijos raidai Lietuvoje. Liaudies architektūrai ir statybai buvo reikšmingi savo specifiniais funkciniais įrenginiais ir konstrukcijomis. Tobulinant juos buvo skatinama daugelio mokslo šakų, ypač mechanikos, plėtotė. Iki mūsų dienų išlikę malūnai rodo, kad jų meistrai buvo gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija.

Nuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, nuo X a. rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Malūnuose pradėta malti nuo XIII a. Grūdus malė duonai kepti, gyvuliams šerti, gamino kruopas.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Istorija
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas