logo
Istorija

Švėkšna šventė 506-ąsias įkūrimo metines (nuotraukos)

3

Aldona Aleksėjūnienė2009-07-26 21:32

Šeštadienį M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija tęsdamas labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui - aktyvi pilietinė iniciatyva“, sukvietė žmones į Švėkšną Šilutės rajone, į grafų Broel-Platerių dvarą.

1/3

Virš Švėkšnos katalikų bažnyčios šventoriaus vartų - Lietuvos Tūkstantmečio ženklas. A.Aleksėjūnienė

Švėkšna šventė 506-ąsias įkūrimo metines (nuotraukos)

1 / 3

Virš Švėkšnos katalikų bažnyčios šventoriaus vartų - Lietuvos Tūkstantmečio ženklas. A.Aleksėjūnienė

Parko tvenkinys. A.Aleksėjūnienė

Šv. Jokūbo bažnyčia Švėkšnoje. A.Aleksėjūnienė

(3 nuotraukos) A.Aleksėjūnienė

Visos
Nuotraukos

Po vieną
nuotrauką

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatė parodą „Aplankyti paveldo objektai“, o vakaro koncerte „Po tėviškės dangum...“ dainavo Aušra Liutkutė (sopranas), Dalia Rukšėnaitė (mesopranas), Rašel Avital Kac (smuikas), Ala Bendoraitienė (pianinas).

O šiandien Švėkšnos paminklų sąskambius praturtino dar kelios naujos gaidos. Virš šv. Jokūbo bažnyčios šventoriaus vartų po šv. Mišių ir sakralinės impresijos „Per amžius spindi Meilės aukos taurė“ atidengta vietinio kalvio Dainiaus Šarkaus nukalta stilizuota juodo metalo saulė su ginkluotu raiteliu rato viduryje – Lietuvos vardo Tūkstantmečio minėjimui skirtas simbolinis ženklas.

Katalikų Bažnyčios Garbės prelatas 75-erių Petras Stukas miniai priešais šventorių paaiškino jo prasmę, priminė šv. Brunono, pagonių krikštytojo, auką. „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ Taip Lietuvos vardas įėjo į istoriją..

Dainininkė Giedrė Zeicaitė, aktorė Virginija Kochanskytė ir arfininkė Danguolė Vasiliauskaitė pilnutėlėje bažnyčios salėje užbūrė klausytojus J.S. Bacho, G.H.Hendelio, F.Schuberto, kitų autorių muzika, M.Martinaičio, B.Baltrušaitytės, Just.Marcinkevičiaus, S.Gedos eilėmis.

Pirmoje klausytojų eilėje sėdėjo šios bažnyčios statybos mecenatų - Švėkšnos grafų Broel-Platerių – paskutinioji iš giminės atstovų, devintą dešimtį įpusėjusi Laimė Felicija Broel-Platerienė,. Ji yra 1997 metais JAV emigracijoje mirusio paskutiniojo Švėkšnos grafo Aleksandro Broel-Platerio našlė. Ji gyvena Vašingtone, o vasaromis atvyksta į Lietuvą, čia lanko kapus ir gimines.

Užkalbinta „Lietuvos ryto“ žurnalistės, ji džiaugėsi viešinti jau dešimt parų ir esanti dėkinga už dėmesingumą vietos gyventojams, Garbės prelatui P.Stukui, jos parką nuoširdžiai prižiūrinčiai gėlininkei Daivai Žemgulienei. Atgal į JAV išvyks rugpjūčio viduryje, nes sveikata leidžia keliauti, domėtis pasaulio ir Lietuvos naujienomis, o jaunystės laikų draugę japonę su dviem dukromis antri metai atsivežė paviešėti į Švėkšną, kilmingo jos vyro gimtinę.

„Bet nusikaltėliai, birželį sudaužę dekoratyvinę skulptūrą ir keturias vazas ant „Villos Genovefos“ baliustrados, dar nenubausti, nes policija tikisi, kad mes patys įtariamuosius nustatysime“, - kalbėdamas su žurnaliste, piktinosi vilnietis Donatas Lapienis, grafienės patikėtinis.

Jis vandalizmo ženklus prie mažosios architektūros akcentų aprodė ir bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovui Aldui Kliukui. Šis švėkšniškis 2007 metais puikiai restauravo grafų Broel-Platerių trijų aukštų dvaro Vilkėno parke fasadus.

„Vietos skulptorius Kęstutis Paulauskas, manau, galėtų nesunkiai restauruoti šiuos puošybos elementus, tik kažin ar vėl vandalai nenusiaubs, jei yra nebaudžiami...“, - kalbėjo A.Kliukas.

Sekmadienį Švėkšnos miestelio, mininčio 506-ąsias savo metines, šventėje pasirodė daug kūrėjų – muzikantų, šokėjų, dainininkų, fotografų, gyvųjų amatų puoselėtojų, sportininkų. Buvo išleistas net proginis laikraštis „Švėkšnos metai“, o kalviai Aida ir Darius Viliai kalė laimės pasagas svajonių žirgams.

x x x

Parkotvarkininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas Kęstutis Labanauskas sakė, kad Švėkšna priklauso prie gražiausių Lietuvos dvarų parkų . Nepaisant daugumą Lietuvos dvarų nusiaubusių XX a. sumaiščių ir praūžusių 2 pasaulinių karų bei ypač sovietizavimo ir okupacijų padarytų nuostolių, Švėkšna laimingai neprarado vertybių karkaso, išlaikė bent dalį savo unikaliųjų vertybių.

„Pagal mano sudarytą kompleksinio parkų vertinimo metodą tarp 1000 išlikusių bent siluetais Lietuvos parkų Švėkšnos yra 18-tas ( 4-tas Žemaitijos regione - po Palangos, Plungės ir Renavo parkų; 2-as Klaipėdos apskrityje; pirmaujantis Šilutės rajone; KLLPK). Tai iškilus Pliaterių giminės kelių kartų̃ iniciatyvomis XIX a.-XX a. pradžios meniškai transformuoto sendvario paminklinių vertybių ansamblis.

Jo pažintinę turistinę vertę dar padidina architektūriškai glaudūs saitai su unikalia Švėkšnos bažnyčia ir miestelio, tradicinio seniūnijos centro, raida, be to artima kaimynystė kito beveik tolygios vertės Pliaterių iniciatyva sukurto ansamblio, Vilkėno. Kaip pažymi „Turisto atlasas“ ir 1938 m. „Vadovas po Lietuvą“ – Švėkšnos miestelį „puošia gražus grafo Broel-Pliaterio parkas, nuo kurio už 2 km antras, grafienės Broel-Pliaterienės parkas - abu turintys gražius rūmus“, - sakė K.Labanauskas.

Švėkšnos parkas buvo įrengtas prie Švėkšnalės ir jos intako Šalnos (G.Isokas rašo Pjaunio) upelių santakos, su tvenkiniais; jo plotas įvairių šaltinių pateikiamas skirtingai: 1992.IV.7 LRV nutarime Nr.256 nurodomas 10,9 ha, taip pat G. Isoko ir L. Januškevičiaus; tačiau A.Tauro ir D. Narkevičiūtės teigiama 8 ha (gal be „Saulės“ gimnazijos naudojamos parko dalies?). 2008m. Klaipėdos studija nurodo parko plotą 11,11 ha.

Švėkšna – viena iš senųjų gyvenviečių; rašoma (LAI-I-199), kad įsikūrusi XV a. (arba atsikūrusi po kryžiuočių karų sunaikinimo), ir plėtota pagal radialinį planą. 1509 m. minima kaip Žemaičių seniūno Mikalojaus Kęsgailos valda. Vietovės senobiškumą byloja minėtasis 1938m. „Vadovas“; 325 psl. minima gynybinė linija, kurią „sudarę piliakalniai: Gago, Žiogų, Jurgaičių, Paulaičių, Raguvos, Mockaičių bei Lentros pilaitė“<…> prie Ašvos upės alkvietė, Vilkų Kampo kaime – kapų kalnas ir akmuo, „laikomas trečiuoju Lietuvoje…“

D.Narkevičiūtės teigiama (LDV, psl.112), jog Kęsgailos vienturtei dukrai ištekėjus už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, Švėkšna atiteko šiai giminei, vėliau perėjo kitoms, ir dvaras esmingai pertvarkytas. LAI žiniomis, XVII a. pr. valdęs dvarą ir miestelio savininkas, sumanęs pastatyti pasienio tvirtovę, žemiau dvaro sodybos patvenkė vakariniu pakraščiu tekėjusią Švėkšnalę.

Iki 1620 m. upelio slėnyje išsiliejo didokas tvenkinys, apjuosęs miestelį ir dvaro sodybą iš vakarų ir pietų. Vanduo užliejo senąjį kelią į Klaipėdą, o nauja kelio trasa buvo pravesta į pietus nuo dvaro sodybos, tvenkinio užtvankos pylimu. Miestelis toliau galėjo plėstis tik palei Varnių – Tilžės kelią, ir radialinis planas iki 1644 m. tapo linijiniu, sodyboms išsidėsčius vienoje ir kitoje pusėje, o turgaus aikštei įgijus linijiniam planui būdingą išplėstos gatvės pavidalą.

Nuo 1624 m. dvare įsteigus popieriaus, stiklo ir parako dirbtuves, plytinę, lentpjūvę ir vilnų karšyklą, augo ir miestelis, palei Varnių - Tilžės kelią tęsdamasis į pietus nuo tvenkinio įlankos, o 1644 m. dokumente Švėkšna net vadinama miestu. Pažymima, kad tokia plano kaita, kai sudėtingesnis (radialinis) planas virto paprastesniu (linijiniu), ūkinei veiklai ne siaurėjant, bet plečiantis, yra vienintelis Lietuvoje kol kas žinomas plano kaitos atvejis.

1766 m. Švėkšną įsigyja Vilhelmas Jonas Pliateris, ir šios didikų giminės valdoma ji išlieka iki pat 1940 m. sovietinės konfiskacijos. XIX a. dvaro sodyba buvo kelis kartus Pliaterių perplanuota ir atnaujinta. Nurodoma („Švėkšna“, psl.113), kad 1820 m. mirus Jurgiui Pliateriui, buvusį „milžinišką Švėkšnos dvarą“ dalijant tarp 4 sūnų, dvaro centrą su 7561 dešimtine žemės ir 643 šeimom valstiečių gavo Steponas.

Jam atiteko ir Žvėrynas (tai buvo puikus apie 70 ha ploto ąžuolynas, su eglių, drebulių ir kitų medžių priemaiša, aptvertas aukšta tvora. Jame laikyti laisvėje briedžiai, stirnos, o specialioje dalyje – fazanai. Deja, Pirmojo Pasaulinio Karo metais, einant frontui, likęs be priežiūros žvėrynas išnyko; tvorai išgriuvus, dalis briedžių ir stirnų išbėgiojo į gretimus miškus, dalį sumedžiojo okupantai, dingo ir fazanai...) Brolis Pranciškus gavo Vilkėno dvarą su Jaunių palivarku, Kazimieras – Stemplių dvarą, o Jurgis – Gedminaičių dvarą.

Istorijos lemtimi, pastarasis brolis, nors trumpiausiai gyvenęs (1810-1836) pasižymėjo kaip literatūros istorikas, bibliografas, kalbininkas, glaudžiai bendradarbiaudamas su žemaičių atgimimo entuziastu, „Šlovės žemaičių“ autoriumi, poetu Simonu Stanevičium (1799-1848); be to, per savo motiną Giedraitytę giminiavosi su žymiu švietėju, Žemaičių vyskupu Juozapu Arnulpu Giedraičiu. Deja, vaisingą tyrimų veiklą nutraukė ankstyva J.Pliaterio mirtis nuo džiovos (palaidotas Švėkšnos kapinėse, kaip ir netoliese jo vienmintis S.Stanevičius).

1843 m. Švėkšna vėl smarkiai pertvarkyta: didelis tvenkinys ties dvaru ir klebonija nuleistas žemiau, ir patvenktas dabartinis Vilkėno tvenkinys. Pasodinta gražių medžių alėja, siejusi šiuodu dvarus. Vėliau Švėkšnos dvaro sodyba architektūriškai dar labiau susieta su nauja 1905 m. pastatyta, parėmus grafams Adomui ir Aleksandrui Pliateriams 50000 rublių, mediena ir plytomis, neogotine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (išsamiai aptariama LAI-III; LKB-415), iškilia grakščiais 75 m aukščio bokštais. Ji plytų mūro, lotyniško kryžiaus plano, pastatyta pagal architekto U. Golinevičiaus projektą, susieta 2 arkų tiltu su parku.

Jame 1880 m. Adomo Pliaterio iniciatyva (TLE-IV-231,232 su rūmų iliustracija ir parko planu) pastatyta mūrinė grakšti neorenesansinė, pavadinta žmonos garbei Genovaitės vila, būdinga terasomis ir aptvėrimu. Ji vienaaukštė, su dviaukšte vidurine dalimi. Viduje yra paaukštinta eklektinė salė, dekoruota gausia lipdyba (augaliniais bei heraldiniais motyvais; lubose plafonai su freskų fragmentais, viename kurių vaizduojama deivės Floros, augalijos ir parkų meno globėjos, šventės scena). Aprašant pabrėžiama (LAI-III-394,395 su iliustracija) įvažiavimo vartų nuo bažnyčios pusės meninė vertė: plastiški ir grakštūs, vidurine dalimi, primenančia triumfo arką, įkomponuota tarp suporintų puskolonių, remiančių antablementą ir frontoną.

Fasadas gausiai dekoruotas augalinių motyvų reljefais. Kaip jau akivaizdu iš aptarto konteksto, pats parkas išplėtotas nuo seno, su minėtais tvenkiniais ir žvėrynu, bei dendrologiškai praturtintas, – garsėjo tokiomis dendrofloros retenybėmis, kaip ginkmedis ir kukmedis (iš viso G. Isoko nurodomi 13 savaiminių ir 20 svetimžemių dendrofloros taksonų). Dėl daugeriopos vertės ir vizualinių ryšių Švėkšnos parkas dar sovietmečiu buvo paskelbtas GR31 ir AtR140, vėliau IP733At paminklais; pažymimas 2008 m. „vienu iš gražiausių ir geriausiai tvarkomų“ parkų (Klaipėdos studija, psl.50).

Nuo 2002.01.24 dvaro sodyba paskelbta Registro G283K21 objektu architektūros, istorijos, urbanistikos, kraštovaizdžio (kažkodėl nepažymėtos meno ir memoria?) vertėmis su 20 statinių: XIX a. Genovaitės vila, 1928 m. Saulės gimnazija, vandens malūno ir kt. ūkio statiniais, geoplastikos elementais, vartais ir tvora, skulptūromis, Saulės laikrodžiu ir dekoru). Klaipėdos studija apibūdina parką sudėtingo mišraus plano, ryškių 2 terasų paviršiaus, su gausiomis mažalapių liepų alėjomis. Liepos kartu su paprastaisiais klevais ir uosiais sudaro parko savaiminių rūšių medyno pagrindą, dar papildomą paprastųjų ąžuolų, šermukšnių ir kalninių guobų (pastarųjų augo netoli vilos didinga senmedžių pavėsinė, deja, sunaikinta išplitusio guobinių maro).

Iš svetimžemių rūšių medyną dar įvairina europiniai maumedžiai, paprastieji kaštonai, baltažiedės robinijos; labai retas Lietuvoje ir išaugęs stambiausias dviskiautis ginkmedis (tai reliktinis, praeities geologinių epochų medis, išlikęs želdynuose prie Japonijos ir Kinijos šventyklų; minėtos Klaipėdos studijos ginkmedis nurodomas Švėkšnoje pasiekęs 70 cm per skersmenį ir 18 m aukščio), gražus europinio kukmedžio egzempliorius – kanadinė cūga, raudonlapė paprastojo lazdyno forma.

Deja, 1993 m. vėtra sunaikino parke augusią unikalaus grožio daugiašakės lajos Veimuto pušį, žavėjusią A.Taurą (LP1966,120 ir 140 pav.).

Parką gausiai dekoruoja vaizdų terasomis, baliustrada, Saulės laikrodžiu, antikinės mitologijos medžioklės deivės Dianos skulptūra tvenkinio saloje. Kaip nurodoma Algimanto Simaškos knygoje „Pasižvalgymai po Lietuvą“, ši skulptūra nulieta iš cemento pagal Jurgio Pliaterio iš Paryžiaus parsivežtą formą vietos skulptoriaus Vincento Jakševičiaus (1873-1936), kuris kartu su sūnumi Adomu (1908-1967) atlikę daugumą Švėkšnos parko ir bažnyčios (jos vitražai sukurti Vladislovo Pšibitnevskio) dekoro elementų.

Prasidedant okupuotos Lietuvos sovietizavimui 1940 m., grėsė didelių šio dvaro kultūros vertybių barbariškas išgrobstymas sovietinio „suvisuomeninimo“ priedanga. Laimei, bent dalis jų spėtos išgelbėti, perdavus „Alkos“ muziejui (čia labai būdinga muziejaus vedėjo Prano Genio citata, skelbta „Lietuvos Aide“ 1993.02.11, kaip jis Švėkšnos dvare 1940 m. apsistojusių raudonarmiečių prašęs, „kad leistų vežti į muziejų čia lauke esantį, tiesa, jau be ciferblato, garsųjį saulės laikrodį, papuoštą mitologinėmis statulomis. – Laikrodžio vežti neleido...“) o dalį knygų – Knygų rūmams.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Istorija
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas