logo
Istorija

Kęstutis: krikšto priešininkas ar šalininkas?

76

Inga Baranauskienė (“Kultūros barai”, Nr.6)2007-07-01 16:20

Ką tik spaudos kioskuose pasirodė žurnalo "Kultūros barai" šeštasis šių metų numeris. Žurnalo redakcijai leidus, lrytas.lt skaitytojams pateikiame istorikės I.Barnauskienės tekstą apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui istoriografai nuolat lipdo užkietėjusio pagonio etiketę. Teigiama, kad jis „atmetė krikšto galimybę, nepaisė nuostolių ir neieškojo kompromisų“, todėl Jogaila privalėjo jį pašalinti.

Pradžią tokioms interpetacijoms davė lenkų istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai siekę pateisinti savo karalių, tačiau tarpukario Lietuvoje supriešinti Kęstučio ir Jogailos siekius irgi buvo populiaru. Bet, kadangi Jogailos sudaryta Krėvos unija su Lenkija laikyta visų tautos nelaimių priežastimi, menamas Kęstučio atsidavimas pagonybei buvo ne kritikuojamas, o aukštinamas.

Šiandien, Lietuvos istorikams pradėjus vadovautis LDK europėjimo paradigmomis, Kęstutis vėl vadinamas „uždelsto veikimo bomba“. Bet ar istorijos šaltiniuose minimas bent vienas Kęstučio poelgis ar pasisakymas, liudijantis jo priešiškumą krikštui?

Kai kas galbūt prisimins Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą 1382 m. vasaros epizodą, kai, Kęstučiui atvykus į Žemaitiją prašyti paramos vidaus kare, žemaičiai siuntė pasiuntinius pas Jogailą pareikšti: „Jeigu jis manąs laikytis protėvių tikėjimo, būsią jam visame kame paklusnūs, o jei norįs tapti krikščionimi, jie iškelsią savo karaliumi Kęstutį“.

Vis dėlto apie paties Kęstučio pažiūras šis epizodas nieko nepasako: žemaičiai laiko jį mažiau linkusiu į krikštą negu Jogaila, bet tai - žemaičių nuomonė. Kęstutis ja naudojasi, kad gautų paramą vidaus kare, ir tiek. Antra vertus, prisiminkime, apie kokio pobūdžio krikštą kalbama 1382 m. vasarą. Juk tai krikštas per ordiną mainais už Žemaitiją - projektas, formalizuotas 1382 m. spalio 31 d. Dubysos sutartimi!

Suprantamas tad žemaičių susirūpinimas ir įsitikinimas, kad Kęstutis tokioms krikšto sąlygoms niekada nepritars: jo nusistatymas prieš Ordiną buvo principinis.

Vis dėlto nusistatymo prieš Ordiną negalima tapatinti su nusistatymu prieš krikštą apskritai.

Norėdami suprasti, koks buvo Kęstučio požiūris į pastarąjį, pirmiausia aptarkime jo pasaulėžiūrą, kurią, kaip žinoma, formuoja šeima. Kęstutis - Gedimino sūnus, o pastarojo nuostatos aiškios: religinėje plotmėje - „visi turime vieną dievą“, politinėje - bent 1322-1324 m. Gediminas pasirodė kaip karštas krikšto šalininkas ir ne mažiau karštas Ordino priešininkas. Netgi žemaičių pasipriešinimą krikštui Gediminas ir jo aplinka aiškino Ordino vykdomu papirkinėjimu.

Nežinia, kiek ši „sąmokslo teorija“ buvo pagrįsta - dauguma krikšto priešininkų tikriausiai buvo nuoširdūs pagonybės išpažinėjai. Vis dėlto, nagrinėjant pasaulėžiūros klausimą, svarbiausia tai, kad vietinius krikšto priešininkus Gediminas laikė tokiais pat valstybės priešais kaip ir kryžiuočius.

O dabar pamėginkime pažvelgti į 1322-1324 m. įvykius Kęstučio, tuomet jau paauglio ar net jaunuolio, akimis. Jo tėvas ką tik pradėjo didžiulius darbus: stato sostinę, atveria savo žemę „kiekvienam geros valios žmogui“, žada sudaryti „tokią taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję“.

Į politikos pasaulį vos įžengęs jaunuolis vargu ar gali likti abejingas tokiems didingiems užmojams. Tačiau staiga centrinį viso plano elementą - Lietuvos krikšto projektą - užblokuoja „fanatikai“! Jie grasina susidorojimu Kęstučio tėvui, broliams, net jam pačiam! Svarbiausia, kalbama, kad jie tai daro ne iš meilės savo dievams, o papirkti pikčiausių Lietuvos priešų!

Po šito bukas kabinimasis į pagonybę Kęstučiui turėjo tapti atgrasus visiems laikams.

Kad būtent taip ir atsitiko, liudija vedybų su Birute istorija. Šis epizodas neretai pateikiamas kaip Kęstučio atsidavimo pagonybei įrodymas, tačiau žiūrėkime, ką sako metraščiai: Birutė negalėjo tekėti, nes buvo pasižadėjusi dievams. Nepaisant to, Kęstutis jai pasipiršo, o gavęs neigiamą atsakymą - pagrobė.

Tai buvo dvigubas religinių normų pažeidimas, beje, dėsningai išplaukiantis iš Gedimino šeimoje vyravusios pasaulėžiūros - čia buvo laikomasi nuostatos, kad dievas yra vienas, tik garbinimo papročiai skirtingose tautose skirtingi. Tačiau, kai dieviškasis absoliutas atskiriamas nuo religinės praktikos, pastaroji neišvengiamai praranda sakralumą. Kęstutis galėjo gerbti dievą ar dievus, tačiau konkretūs jų garbinimo papročiai ar normos jam nebuvo šventos. Taigi, kai šios normos, t.y. Birutės įžadai, tapo kliūtimi Kęstučio asmeninės laimės siekiui, jis numojo į jas ranka.

Esama ir daugiau epizodų, atskleidžiančių mažų mažiausiai ironišką Kęstučio požiūrį į tikybos dalykus, - juos aptarsime vėliau. O kol kas tiesiog paklauskime, ar galima prikišti religinį fanatizmą žmogui, kuris taip akivaizdžiai teikė pirmenybę pasaulietinėms meilės, laimės ir šeimos sukūrimo vertybėms?

Žinoma, galima klausti ir priešingai: kodėl, išpažindamas tokią pasaulietišką pasaulėžiūrą, Kęstutis nepriėmė krikšto ir nebaigė karo su Ordinu?

Tačiau ar priekaištaudami suvokiame, kokia sudėtinga buvo ši problema. Pradėkime nuo to, kad krikštas pats savaime anaiptol negarantavo ramaus gyvenimo. Patys didžiausi Ordino puolimai, privertę Lietuvą laikinai atsisakyti Žemaitijos, buvo surengti jau gerokai po 1387 m., o Melno taika, beje, ne iš geros Ordino valios, buvo sudaryta tik 1422 m.

Kryžininkų srautas iš Vakarų Europos taip pat išseko ne iš karto. Burgundų riteris Žiliberas de Lanua nė kiek nesidrovėjo pasakoti apie savo 1414 m. kryžeiviškus „žygdarbius“ net ne Lietuvos, o katalikiškos Lenkijos teritorijoje, ir situacija nepasirodė jam kurioziška, nepaisant visų Lietuvoje pastatytų bažnyčių.

Buvo mąstoma maždaug taip: „Naujas tai žmonių atvertimo būdas, kai tiktai laisvai galima žmones atversti į tikėjimą, o ne priversti tikėti; bet kartą Dievas tai leido... (kad) tikėjimas būtų skelbiamas kalavijais bei vėzdais netikinčiųjų tautoms, kurios kadaise tais pačiais ginklais Kristų būriais sučiupo, ir kadangi Kristus dėl mūsų atpirkimo buvo suimtas ir nukankintas, taip patys netikintieji pačių tikinčiųjų gerovei krikščionių ginklais ir kalavijais tebūnie sunaikinami“.

Kitaip tariant, norint užsitikrinti taiką, buvo maža priimti krikštą - reikėjo pakeisti šį krikščioniškame pasaulyje vyraujantį ne visai krikščionišką mąstymą.

Lietuvos valdovai negalėjo padaryti šito vien savo jėgomis. Dar 1324 m. dominikonų vienuolis Mikalojus patarė Gediminui pasirinkti partneriu „kokį nors galingą karalių“, pavyzdžiui, Vengrijos ar Čekijos, nes Rygos vyskupas „pats savęs negali apginti“, o popiežius - toli.

Patarimas pasirodė išties toliaregiškas, ir Kęstutis su Algirdu į jį, regis, įsiklausė, tačiau į Lietuvos krikšto projektą įtraukti kitą valstybę pasirodė ne taip lengva.

Su Čekija ir Vengrija Lietuva bemaž neturėjo bendrų interesų. Lenkija, konfliktuojanti su Ordinu dėl jo užgrobto Pamario, atrodė daug perspektyvesnė partnerė, tačiau paskutiniaisiais Gedimino valdymo metais Lietuvos ir Lenkijos interesai ilgam susikirto Voluinėje ir Haliče. Kad turėtų laisvas rankas Pietuose, 1343 m. Lenkijos karalius Kazimieras atsisakė Pamario, sudarydamas su Ordinu Kališo taiką. 1349 m. vasarą ji buvo dar kartą patvirtinta. Geopolitinė situacija Lietuvos kraštui buvo visiškai nepalanki.

Nepaisant to, 1349 m. krikšto projektas buvo iškeltas - tai liudija trys popiežiaus Klemenso VI bulės šiuo klausimu. Pirmosios dvi, datuotos rugsėjo 16 d., buvo adresuotos Lenkijos karaliui Kazimierui ir Gniezno arkivyskupui, trečioji, datuota rugsėjo 18 d., - pačiam Kęstučiui.

Pagrindiniu projekto iniciatorium dažniausiai laikomas Kazimieras, o lietuvių suinteresuotumu abejojama, tačiau ar pagrįstai?

Taip, savo bulėje popiežius gyrė Kazimierą už tai, kad jis neva įtikinęs Kęstutį ir jo brolius atsiversti į katalikų tikėjimą, tačiau Kazimieras vargu ar galėjo būti nuoširdžiai suinteresuotas Lietuvos krikštu. Prielaida, kad Kazimieras iškėlė šį projektą vien siekdamas atmesti priekaištus dėl bendradarbiavimo su pagonimis, stokoja loginio pagrindo. 1349 m. vasarą šie prikaištai prarado prasmę, mat Kazimieras, atnaujinęs taiką su Ordinu, ėmė rengtis karui su Lietuva, kurį pradėjo 1349 m. rudenį, net nelaukdamas žinių iš kurijos.

Įtikinamesnė būtų prielaida, kad pirmojoje 1349 m. pusėje Kazimieras puoselėjo planą pulti ne Lietuvą, o Pamarį, ir kad Lietuvos krikšto projektas kilo būtent tada, bet kurija užvilkino jo svarstymą.

Verta prisiminti, kad 1348 m. lapkričio 22 d. Kazimieras sudarė sąjungą prieš Ordiną su Čekijos karalium ir būsimuoju Vokietijos imperatorium Karoliu IV. Lietuva, ypač krikščioniška, šiame kontekste, be abejonės, būtų buvusi Kazimierui labai naudinga partnerė. Tačiau šiuo atveju kyla klausimas: kodėl jis pakeitė savo planus ir dar taip staiga?

Kazimiero rūpinimasis Lietuvos krikštu 1349 m. labai panašus į klaidinantį manevrą, kurio imtasi siekiant užliūliuoti Lietuvos kunigaikščių budrumą. Bet tokiu atveju pagrindiniai projekto iniciatoriai turėjo būti patys Lietuvos kunigaikščiai.

Viskas atrodo logiška. 1348 m. Lietuva patyrė daug nesėkmių kare su Ordinu: pralaimėjo mūšį prie Strėvos, prarado keturias pilis Šiaulių žemėje ir Veliuoną. Tai skatino susimąstyti apie ateitį. O minėtoji Kazimiero sutartis su Karoliu IV išties leido tikėtis, kad dėl priešiškumo kryžiuočiams Lenkijos karalius taps uoliu Lietuvos reikalų advokatu.

Vis dėlto įdomiausia šioje istorijoje tai, kad popiežius savo bulėse dėl atsivertimo sveikino ne Algirdą, o Kęstutį. Dar daugiau: krikšto atveju Kęstučiui ir jo broliams buvo žadamos karūnos, o tai akivaizdžiai prieštaravo Algirdo kaip Lietuvos suvereno interesams.

Istoriografijoje kartais teigiama, neva Klemensas VI nežinojęs, kas buvo aukščiausias Lietuvos valdovas, bet tai tiesiog absurdas - padėtį Lietuvoje turėjo išmanyti bent jau popiežiui patarinėjęs Kazimieras. Paaiškinimas šiuo atveju gali būti tik vienas: derybas dėl krikšto 1349 m. Kęstutis vedė be Algirdo pritarimo.

Kai kas galbūt ims prieštarauti, kad Kęstučio santykiai su Algirdu visada buvę geri, tačiau nepamirškime - nesutarimų kyla ir tarp bendraminčių. Algirdą šaltiniai apibūdina kaip itin išmintingą ir santūrų žmogų. Tą patį liudija ir jo elgesys per 1344-1345 m. perversmą: kol Kęstutis ėmė Vilnių, Algirdas lūkuriavo Kreve.

Galimas dalykas, kad ir 1348-1349 m. jis buvo linkęs palaukti, kol aplinkybės susiklostys palankiau. Lietuvos padėtis buvo sudėtinga. 1348 m. pralaimėjimai Vakaruose sukėlė grandininę reakciją Rytuose: buvo prarastos pozicijos Didžiajame Naugarduke ir Pskove, pablogėjo santykiai su Maskva. Krikšto eskalavimas galėjo išprovokuoti neigiamą reakciją tarp LDK rusėnų ir lemti dar didesnius teritorinius praradimus. Tad Algirdo noras iš pradžių sutvarkyti einamuosius reikalus yra suprantamas.

Tačiau Kęstutis, priešingai negu jo vyresnysis brolis, visada pasižymėjo impulsyvumu. Krikštas jam buvo aktualesnis - kryžiuočiai daugiausia niokojo būtent jo valdas. Antra vertus, į Lietuvos krikšto projektą įtraukus Lenkiją, būtų išvengta karo dėl Voluinės. Kazimierui sudarius sąjungą prieš Ordiną su Karoliu IV, Kęstučiui galėjo pasirodyti, kad kitos tokios progos nebebus.

Be abejo, pradėdamas derybas savo iniciatyva, jis pasielgė lengvabūdiškai, nors tai, matyt, buvo tik bandymas paspausti Algirdą, o ne tikras maištas. Vis dėlto akivaizdi vienybės stoka Lietuvoje Kęstučio partnerius paskatino manyti, kad veikdami prieš jį jie pasieks daugiau.

Klemensas VI pasiūlė tokias krikšto sąlygas, kurios neišvengiamai būtų sukėlusios vidaus karą, o vos po dviejų savaičių vienam anglų riteriui suteikė metinę indulgenciją mainais už tai, kad ateinančią žiemą šis talkintų statant Ordino pilį Lietuvos karaliaus žemėse. Savo ruožtu Kazimieras, kaip minėta, pasinaudojo jam pavesta tarpininkavimo misija, kad sukurtų netikėtumo efektą - 1349 m. spalio mėnesį staigiu puolimu užėmė didžiąją dalį Voluinės ir Brestą. Kęstučio planas skaudžiai žlugo, bet krikšto idėjos jis neatsisakė.

Antrąkart apie krikštą prabilta 1351 m. rugpjūtį karo dėl Voluinės fone. 1350 m. Kęstutis su Liubartu susigrąžino prarastas žemes. Vėliau nežinomomis aplinkybėmis Liubartas pateko į Kazimiero nelaisvę - tikėtina, kad lenkai surengė kontrataką. 1351 m. rugpjūtį Kazimieras organizavo naują žygį, bet jo išvakarėse sunkiai susirgo, todėl žygio vadu tapo jam į talką atvykęs Vengrijos karalius Liudvikas.

Šis nebuvo taip smarkiai suinteresuotas karu kaip Kazimieras, tad Lietuvos pasienyje sutikęs jo laukiantį Kęstutį, paskubėjo užmegzti derybas dėl taikos. Kęstutis atvyko į Liudviko stovyklą ir rugpjūčio 15 d. buvo sudaryta Lietuvai iš pirmo žvilgsnio labai palanki sutartis. Kęstutis pažadėjo drauge su broliais priimti krikštą ir teikti Vengrijai karinę pagalbą, o Liudvikas įsipareigojo gauti jam karūną. įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, ginti Lietuvą nuo totorių ir net padėti susigrąžinti Ordino užgrobtas žemes.

Kęstutis sutvirtino sutartį pagoniškomis apeigomis: paaukojo jautį ir, žengdamas tarp jo galvos ir kūno, prisiekė, kad taip tegul atsitiksią ir jam, jei nesilaikys pažado. Patikėjęs priesaika, Liudvikas paleido Liubartą, tačiau vežamas į Budą, kur turėjo būti pakrikštytas, Kęstutis pabėgo.

Šis jo poelgis aiškinamas įvairiai. Daugelis istorikų linkę manyti, kad Kęstutis nuo pat pradžių viliojo Liudviką netikrais pažadais, siekdamas sužlugdyti jo vadovaujamą ofenzyvą ir išvaduoti iš nelaisvės brolį.

Prielaida tikėtina: prisimindamas neseną Kazimiero apgavystę, Kęstutis išties galėjo pasistengti atsimokėti savo priešams tuo pačiu, juolab, kad Liudviko pasiūlytos krikšto sąlygos taip pat buvo klastingos.

Vengrijos karalius negalėjo nesuvokti, kad derasi ne su tikruoju Lietuvos valdovu, o tik su pretendentu į sostą, ir kad iš Budos į Trakus (arba į Vilnių) Kęstutis galės sugrįžti tik su jo kariuomenės pagalba.

Kitaip tariant, Liudvikas irgi viliojo Kęstutį į spąstus, siekdamas destabilizuoti padėtį Lietuvoje, o Kęstutis, perpratęs jo ketinimus, galėjo nuspręsti pats apgauti apgaviką.

Laikantis šios versijos, 1351 m. rugpjūčio 15 d. sutarties apskritai nederėtų laikyti krikšto bandymu - ji priskirtina dezinformacinių operacijų kategorijai. Derėtų įvertinti ir Kęstučio humorą: į šią operaciją jis įtraukė net savo pagoniškus dievus pastatydamas juos į itin keblią padėtį - nei Perkūnas, nei Andojas negalėjo rūstauti dėl sutarties, numatančios jų pačių išsižadėjimą, nevykdymo.

Vis dėlto taktinės apgaulės versija nepaneigia principinio Kęstučio noro krikštytis. Atvirkščiai: šis noras turėjo būti nuoširdus ir deklaruojamas nebe pirmus metus, priešingu atveju Liudvikas nebūtų patikėjęs. Jis galėjo perdėti tik Kęstučio priešiškumą Algirdui.

Antra vertus, negalima visiškai atmesti galimybės, kad tokio priešiškumo būta. Juk jeigu Algirdą pasiekė bent menkiausias gandas apie 1349 m. Kęstučiui pateiktus popiežiaus pasiūlymus, brolių nesutarimai turėjo virsti rimtu konfliktu ir 1351 m. Kęstutis iš tikrųjų galėjo ryžtis maištui. Sprendimas bėgti galėjo būti priimtas paskutinę akimirką. Vis dėlto svarbiausia, kad Kęstutis sugebėjo atsispirti masinančiam karūnos blizgesiui ir suprato, kad tokias radikalias reformas kaip religijos pakeitimas galima įgyvendinti tik bendru sutarimu.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Istorija
Komentarai (76)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas