logo
Istorija

Kas slypi už valstybinės trispalvės?

126

Agnė Litvinaitė2007-02-21 13:06

Kodėl kariuomenė ir policija puošiasi Gedimino stulpais, lituose - Vytis, o trispalvė panaši į Afrikos tautines vėliavas, o prezidentą reprezentuoja iš pasakų atklydę grifas ir vienaragis? Ką mes žinome apie Lietuvos valstybės simboliką, suformavusią šalies įvaizdį, mūsų priimamą besąlygiškai ir išdidžiai?

Žiniasklaidoje pradedamas svarstyti klausimas, kurią vėliavą - Trispalvę ar istorinę - kelsime 2009-aisiais, minėdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, jau parodė nesusikalbėjimą, mėtymąsi tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštijos ir Lietuvos Respublikos istorijų svarbos, pyktį dėl kitų, svarbesnių problemų „ignoravimo“ (komentaras internetiniame portale: „Aplink bomžai, jaunimas masiškai bėga iš LT, girtuokliavimas, avarijų gausa keliuose, o čia vėliavom susirūpinę. Kai neliks žmonių valstybėje, nereiks jokios vėliavos.“).

Tikra paranoja, kad iš pažiūros rami diskusija yra tautos kiršinimas, gimsta iš nežinojimo ir emocinio savęs sutapatinimo su tam tikru simboliu.

Istorinė Lietuvos valstybės vėliava – 2002 metais dailininko A.Každailio rekonstruota ir viduramžiais valstybę reprezentavusi didįjį kunigaikštį, greičiausiai plevėsuos Valdovų rūmuose po dviejų metų.

Ar baltą raitelį raudoname fone į dienos šviesą iškels Vyriausybė, ambasados ir mokyklos priklausys nuo naujo požiūrio į tradiciją ir istorijos vertinimo. XV a. ši vėliava naudota valdovų karūnavimo ir laidotuvių ceremonialuose, jų atvykimo į Lietuvą metu, kelta per svarbias valstybės šventes. Tokias reprezentacines funkcijas, neužgožiant Trispalvės, ir siūloma atgaivinti.

Raitelio motyvas vėliavoje atkartojo pagrindines didžiojo kunigaikščio herbo spalvas bei figūras. Lietuvos herbas, šarvuotas raitelis su skydu, kabinamas mokykloje virš lentos ir dar vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje.

Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip buvo daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. XVI a. Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti Tėvynę.

Žinoma, herbas daug kartų buvo keičiamas. Čia ir slypi gluminantis nesusikalbėjimas. Galutinis Vyčio variantas naudojamas šiandien yra 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos patvirtinto dailininko A.Každailio piešinys. Raitelis ant žirgo pakelta uodega puikuojasi ir ant lito monetų. Bet čia jau šiek tiek kitoks. Tiksliau kalbant, atrodo taip, kaip raitelis istorinėje valstybės vėliavoje. Na, o raitelis ant žirgo nuleista uodega 1, 2 ir 5 centų monetose atrodo taip, kaip ir 1936 metų laidos lituose.

Susipainiojote? Štai čia ir problema.

Be valstybės herbo, nuo XIV amžiaus iki šių dienų, viešajame valstybės gyvenime naudojami ir du kiti istoriniai ženklai: dvigubas kryžius ir Gediminaičių stulpai.

Dvigubas kryžius buvo Jogailaičių dinastijos herbas, jis susijęs su Lietuvos krikštu. Vienoje legendoje kunigaikštis Šventaragis pasikvietęs žynę, kad ta išaiškintų Vilniuje pagoniškoje šventovėje įmūrytų plytų su ženklais prasmę. Jie reiškė gerus ir blogus metus. Žynė ir paaiškinusi, kad kai ateis įrėžto dvigubo kryžiaus metai, bus sugriauta šventovė ir pakeistas tikėjimas.

Jogaila iš tiesų Vilniaus katedrą pastatė ant Šventaragio šventovės pamatų. Dvigubas kryžius vaizduotas valstybės herbe raitelio skyde ir rodė valdančiąją dinastiją. Po giminės išnykimo, jis pasiliko ten pat, bet pradėtas vadinti Vyčio kryžiumi. Šis simbolis buvo sietas su Genujos, totorių, slavų, skandinavų, net japonų naudotais ženklais. Žinoma, kad Vytautas žymėjo tokiais ženklais savo žirgus, kurių turėjo daugybę.

Pavyzdžiui, 1555 m. Kauno turguje čigonas Sebastijonas pardavė žirgą, ant kurio priekinės kairiosios kojos buvo išdegintas toks ženklas.

Atgimimo laikotarpiu Gediminaičių stulpai tapo pagrindine Sąjūdžio emblema. Kodėl valstybės simboliu tapo valdovo portretas, o ne dvigubas Jogailaičių kryžius ar Vytauto Gediminaičių stulpai, paaiškinti nesunku. Tuo metu Europoje vyravo gyvūnijos ir augalijos simbolika, o raitelis – krašto gynėjas tiek saviems, tiek svetimiems buvo aiškus ir žinomas simbolis.

Baltas raitelis raudoname fone buvo siūlytas ir kuriant tautinę vėliavą. Toks J.Basanavičiaus projektas 1917 metų lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime nebuvo patvirtintas, nes reikėjo paprastesnės, lengvai pasiuvamos vėliavos. Čia ir prasidėjo komiškas trispalvės kelias iki „Geltona – tai mūsų saulė, žalia – tai...“, žymintis lietuvišką apsukrumą.

Taigi, „lietuviškų spalvų“ nutarta ieškoti liaudies dirbiniuose, iš kurių buvo „ištrauktos“ žalia ir raudona spalvos. Kai tokių spalvų vėliavėlėmis buvo išpuošta Vilniaus (dabar Rusų dramos) teatro salė, kurioje vyko lietuvių konferencijos posėdžiai, daugumai dalyvių nepatiko - pasirodė per daug niūru.

Taip atsirado geltona - pagyvinanti juostelė viduryje. Tokią spalvų kombinaciją pasiūliusiam archeologui ir muziejininkui T.Daugirdui ji priminė aušrą: žalioje jam matėsi girios ir pievos, geltonoje – aušra, o viršutinėje raudonoje – saulės apšviesti debesys. 1989 metais tuometis dar sovietinis Aukščiausios Tarybos prezidiumas tautinę tarpukario vėliavą paskelbė valstybine ir į vietas sudėliojo spalvas. Taip pat reikėjo jas kažkaip motyvuoti: geltona - saulė, šviesa, gerovė, žalia - gamtos grožis, laivė ir viltis, raudona - žemė, drąsa, pralietas kraujas už tėvynę.

Tiesą pasakius, su spalvomis neprašauta: šiltos ir lietuviškai smagios. Tiksliau būtų tokios, jei per šventes neplevėsuotų keistų modifikacijų su nublukusiu salotiniu ar maryčių bei onyčių savadarbiais rožiniais atspalviais.

Bėda ta, kad įstatymuose nėra nurodytos baudžiamosios atsakomybės už etalono neatitinkančias spalvas, kurių spalviniai kodai taip pat nėra nurodyti. Žinoma, licenziją siūti valstybines vėliavas turinčios įmonės originalui nenusižengia, tačiau ne kiekviename miestelyje yra jų filialų. Ir ne kiekvieną miestelėną traukia mokėti pusšimtį litų už trispalvę, iškeliamą tik triskart per metus.

Vytis panaudotas ir 1993 metais kuriant prezidento vėliavą. Tik čia jis yra laikomas dviejų palyginti keistų skyrininkų: grifo ir vienaragio. Atrodo, lyg Lietuvos prezidentas bendradarbiautų su pačiu Hariu Poteriu.

Grifas – tai erelio ir liūto hibridas. Todėl simbolizuoja erelio budrumą ir akylumą bei liūto jėgą ir išdidumą. Mitinis vienaragis panašus į kumeliuką, tačiau jis turi skeltus nagus, ožio barzdelę, elnio kojas, liūto uodegą ir auksinį spiralinį ragą kaktoje, kuriame slypi jo protas. Tai protingumo, tyrumo, tolerancijos ir nekaltumo simbolis. XIV-XVI amžiais vienaragis, kaip skaistumo simbolis, buvo Mergelės Marijos atributas, o grifas dažnai buvo siejamas su Kristumi.

Grifas ir vienaragis yra daugelio Europos valstybių herbų laikytojai. Anksčiau skydininkais „dirbę“ angelai, dabar pasaulietinėse valstybėse nebenaudojami, o įdėjus šarvuotus karius, prezidento herbinė vėliava atrodytų per daug militaristinė.

Prieškario Lietuvoje tokios oficialios vėliavos nebuvo, tačiau virš Prezidentūros plevėsavo raudona vėliava su raiteliu vienoje pusėje ir Gediminaičių stulpais kitoje. 1993 metais kuriant naująją, pasiskolinta prieškarinės vėliavos simbolika ant purpurinio audeklo su dviem skydininkais.

2000-aisiais metais apklaustų mokyklinukų pasvarstymai apie Lietuvos herbą: Lietuvos herbe pavaizduotas jojantis vyras, vardu Vytis (Kodėl? Atsakymas: klasės draugai irgi turi tokius vardus), čia įamžintas Žalgirio mūšis, lietuvių kovingumas, Lietuvą puolantys kryžiuočiai, kova prieš blogį, kova prieš lenkus, didvyrių ženklas, taika, drąsa.

Tokį Lietuvos vaizdinį susikuria būsimasis pilietis, kai nesulaukia atsakymų į elementarius istorijos klausimus.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Istorija
Komentarai (126)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas