logo
Istorija

Aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė apie politiką, teatrą, šeimą ir save

“Kultūros barai”2006-07-30 10:31

“Aidų” leidykla pernai išleido knygą “Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai”. “Kultūros barų” žurnalo Nr.7 pristato šią knygą. Tikimės, kad lrytas.lt skaitytojams bus įdomu sužinoti apie tokią retą sovietmečiu nepriklausomą nuo valdžios žmogaus laikyseną. Spausdinama sutrumpintai.

Unė Babickaitė-Graičiūnienė (1897-1961) gimė Kupiškio valsčiuje, studijavo Petrogrado Imperatoriškoje konservatorijoje, vaidino Amerikos teatrų spektakliuose ir kino filmuose, kūrė vaidmenis Paryžiuje, Londone, o grįžusi į Lietuvą pateko į patį tragiškų įvykių sūkurį.

Aktorė išgyveno pirmąją sovietų okupaciją, vėliau nacių, po karo, vėl užėjus sovietams, buvo suimta, kalinama Maskvoje, po to - Kuibyševo srityje, iš tremties grįžo į Lietuvą ir gyveno Kaune.

1998 m. išleista knyga apie Babickaitės-Graičiūnienės vyrą Vytautą Andrių Graičiūną. 2001 m. pasirodė pirmasis dokumentų (atsiminimų, laiškų, dienoraščių) rinkinys apie šią žinomą tarpukario aktorę. Po kurio laiko minėtos knygos sudarytojai Linas Broga (1925-2005) ir Romana Brogienė išleido antrąjį dokumentų tomą, kuriame daugiau dėmesio skirta pačios Unės asmenybei negu jos, aktorės ir teatralės, karjerai. Jame pateikti ne tik laiškai, bet ir atsakymai į juos, kai kurie siųstų į užsienį laiškų nuorašai. Korespondencija istorikui yra vienas iš patikimiausių šaltinių rekonstruoti rašiusiojo mentalitetą ir jo epochą.

Iki Antrojo pasaulinio karo Unė Babickaitė-Graičiūnienė gyveno daugiausia JAV ir Vakarų Europoje, Lietuvoje apsilankydavo retai, todėl šalies politinio ir visuomeninio gyvenimo vertinimai pagrįsti vakarietiška patirtimi, juolab kad Lietuvoje ji buvo patyrusi nemažai nuoskaudų. Vos įsikūrė Amerikoje, iškart pasipylė giminių ir artimųjų prašymai atsiųsti pinigų. 1923 m. laiške iš Čikagos ji rašė norinti grįžti, nors į tėvynę žvelgė kritiškai: „Lietuva bus man šiurkšti motina dėl Yčų, Vailokaičių ir kitų priespaudos, bet tik tenoj tesijausiu, kad už savo griekus pakutavoju ir išsispaviedoju“ (p. 41). Tais pat metais laiške literatui ir pedagogui Matui Grigoniui rašė, kad jis esąs vienintelis žmogus iš Lietuvos, ją atjaučiantis ir neprašantis pinigų (p. 39). 1926 m. pradžioje aktorė trumpam grįžo į Lietuvą. Jos laiškai iš tėvynės rodo, kad Unė baisėjosi palaidu Kauno ponų gyvenimu, jų požiūriu į šeimą, moteris. „Aplamai pasirodė Kauno moralės stovis ne koks“, - reziumavo ji laiške savo vyrui Vytautui Andriui Graičiūnui (p. 72-73).

Pasak jos, „Amerika stovi aukščiau ne tik komercija, bet ir civilizacija, ir kultūra (...). Drama baisiai apvylė, fui, artistai niekam tikę, o maną, kad geriausi nei kitur, o ypač Amerikoj. Aš jiems jau pasakiau, kad Am(erikoje) jų nė artistais neskaitytų, ne tik gerais. Lietuviai labai puikinasi savimi. (...) Vienas tik man patinka, kad jie turi širdies, daugiau emocijų, lengviau, gražiau ima gyvenimą“ (p. 74). XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vaidinusi Londone, Babickaitė-Graičiūnienė konstatavo, kad anglai gražiausiai apsirengę iš visų jos matytų tautų, o didžiausią gėdą jai padarė nevalyva lietuvių bažnyčia, jos kunigas ir parapijiečiai (p. 97-98). 1936 m. aktorė grįžo į Lietuvą, dirbo Panevėžio teatre. Laiške poetui Juozui Tysliavai ji skundėsi, kad Kaune nėra žmonių su kilniomis sielomis, idealistų. Viešpatauja pyktis ir pavydas (p. 242).

Artinantis pirmajai sovietų okupacijai, 1939 m. kovo 26 d. Graičiūnas teigė, kad jį traukia pavojuje atsidūrusi Lietuva (p. 259). Jis irgi sugrįžo į Tėvynę, turbūt nenujausdamas tragedijos.

Sovietų tankus Babickaitė-Graičiūnienė pasitiko ramiai, Antano Smetonos ir tautininkų kapituliacijos faktą vertino netgi piktdžiugiškai. 1940 m. ji rašė: „Smetona pabėgo. Rusų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Viskas pasikeitė. Kazį (Babicką) išvijo. (Autorinktinės vadui teko išeiti į atsargą.) Turbūt nauja vyriausybė buvo klaidingai informuota. Jau jis, kaip ir mes, niekad nebuvo liaudies priešu. Gera, kad tų niekšų „tovtininkų“ smetonlaižių, kurie privedė Lietuvą prie šito - nebėr (...). Aš - nebesvarbu, kad tik Tėvynė būtų!“ (p. 264).

Vertindama permainas ji smarkiai suklydo. Ir 1941 m. „Vilnies“ išleistame laiškų rinkinyje buvo Babickaitės-Graičiūnienės laiškas šešurui, neigiamai pavaizduojantis tautininkus, tiesa, ji pripažino, kad tarp kitų partijų narių buvo ir padorių, gerų, gabių žmonių. Laiške naujoji santvarka vertinama palankiai, dėl ko vėliau jo autorę griežtai smerkė publicistas Bronys Raila (p. 410-413).

Tiesa, korespondencijoje pirmasis sovietinis laikotarpis atsispindi menkai, nepateikta beveik jokių politinių motyvų (p. 264-266). Nedaug pasvarstymų ir apie nacių okupaciją. Vėliau, 1953 m. grįžusi iš kalėjimo, Babickaitė-Graičiūnienė rašė, kad turi gerą butą, bet jaučiasi ištrūkusi iš pragaro (p. 304).

Lageryje žuvo vyras, broliai Petras ir Kazys emigravo, Vytautas buvo ištremtas. Sovietmetis Babickaitės-Graičiūnienės laiškuose vaizduojamas labai niūriom spalvom, nors kartais ji kritikavo ir kapitalistines šalis

Vietinį susirašinėjimą sovietinis saugumas kontroliavo mažiau, šiuose laiškuose aktorė okupacinį režimą vertino griežtai ir nekompromisiškai. Laiške Linui Brogai 1959 m. ji rašė apie „Literatūroje ir mene“ Antano Miškinio išspausdintą „čelobitnuju“: „Kokia baisia kaina įsijungia į menkystų gaują. Mano širdis alpsta iš gėdos ir pasišlykštėjimo“ (p. 340).

Atsivertus seną laikraštį pavyko rasti, ką tuo metu poetas kalbėjo Sovietų Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime: „Žodį gauna poetas A.Miškinis. Jis plačiai kalba apie tas sąlygas, dėl kurių jam teko būti nuošalyje nuo rašytojų literatūrinio gyvenimo. A.Miškinis pasmerkė išdavikišką buržuazinių nacionalistų veiklą hitlerinės okupacijos metais. Dabar tai supratęs, pasakė jis, aš esu pasiryžęs visas savo jėgas, visą savo talentą atiduoti naujo tarybinio gyvenimo, naujo žmogaus, drąsiai žengiančio Lenino partijos nurodytais keliais, pavaizdavimui“.

Pasidarė gaila poeto. Deja, tokia buvo epocha ir žmonės buvo priversti nusižeminti. Įdomu, kad tame pačiame laiške Paleckį aktorė vadina tiesiog Justu (p. 340). Laiške Linui Brogai aptardama knygą apie Stalingradą Babickaitė-Graičiūnienė pareiškė: „Dar pasaulyje nebuvo tokio didelio svolačiaus, koks buvo Hitleris. (...) būtų gerai, kad būtų pragaras ir kad velniai ten jį kartu su tuo „genijum“, kuris nugeibo Kremliuje, murkdytų per amžių amžius karštoj smaloj“ (p. 341).

Ji pasakojo ir apie kalėjimą Rusijoje - tai buvo rusės intelektualės menininkės Jelenos Pestel, kurią saugumiečiai kankino, tardė, o jinai išliko rami ir ori, istorija. Pasakojo ir apie enkavėdistų tardymus, kankinimus, kalėjimo sąlygas (p. 342). Babickaitė-Graičiūnienė į savo kančias Rusijos kalėjimuose žvelgė blaiviai, perskaičiusi vienos lenkų autorės atsiminimus, pripažino, kad kalėti stalininėje koncentracijos stovykloje buvo lengviau nei nacių konclageriuose. Darbas nebuvo toks alinantis, paminėjo, kad nešdavo 2 plytas, o kriminalinės nusikaltėlės turėdavo nešti po 25 (p. 371-372).

1961 m. ji šaipėsi iš „Tarybinės moters“ korespondento, kuris sukritikavo Ameriką, neva ten šlapia, moterys gatvėse nežiūri vyrams į akis ir nesišypso (p. 368). Vienas iš paskutinių jos pasvarstymų buvo sovietų valdžios kritika dėl Palangos: „Kaip begėdiškai suraižė mažais kotletais nuostabųjį Palangos parką. Visai nebėra tikros romantikos. Visai nebėra tikros natūralios gamtos. Jie meistrai - viską subjaurinti, sumenkinti, sustandartinti pagal mastelį „dlia prostovo naroda, dlia bezdušnych“, neturintiems jokių estetinių instinktų“ (p. 381).

Viename laiške Unė pasakojo, kad jos draugė Emilija Plačenytė mesupranta, kaip ji, vaidinusi Paryžiuje, atsidūrė Byčiuose prie Kupiškio. „Tėvynės meilė yra niekuo nepagydoma“, - paaiškino aktorė (p. 324).

Labai įdomūs Unės santykiai su vyru Vytautu Andriumi Graičiūnu. Jie buvo pusbroliai, todėl jų santuoką aplinkiniai vertino įtariai. Taip susiklostė, kad vyrui nuolat tekdavo palikti žmoną ilgiems laikotarpiams kitoje Europos dalyje, todėl jiedu matydavosi retai. Adomas Jakštas kritikavo tokį gyvenimą atskirai (p. 178).

Sutuoktinių santykiai iš šalies atrodo švelniai familiarūs. Pvz., 1928 m. vyras džiaugėsi, kad paskaitę laikrašyje apie premjerą, visi „pažįstami Vokietijoje žinojo, kad „mano boba“ turi debiutą vedamojoj rolėj Paryžiaus teatre“ (p. 79). Vyrui ji buvo gana griežta, nevengdavo iš jo pasišaipyti, net aprėkdavo, o vėliau tame pačiame laiške prisipažindavo, kad labai jį myli ir yra dėkinga. Viename laiške vyrui apie jį ir savo brolius Babickaitė-Graičiūnienė rašė: „Ir visuomet man skaudžiai, baisiai skaudžiai pikta, kad nieko neturiu, nei vyro, nei brolio, kurie man patart, padaryt, palengvint man, atlikdami pašalinį darbą ir palikdami man tik artistės užduotį. Ne! Tik moka kritikuot, išjuokt, o gal dar iškoliot. (...) Bučkis tavo Unė“ (p. 110).

Ji griežtai kritikavo vyro santykius su verslo partneriais, jo vadovavimo metodus vadino despotiškais. Vėliau dar prirašė: „Tavo kraujyje turbūt yra čigoniškos priemaišos, kad taip mėgsti bastytis“ (p. 112). Nevengdavo ji ir pasišaipyti iš sutuoktinio. Iš Londono rašė jam: „Ojojoj! Kaip šalta!!! (...) Tu čia neišgyventum, ypač studijoje“ (p. 115).

Būdamas toli nuo žmonos Graičiūnas rašydavo, kad nežino, kur be jos dėtis (p. 83). Rašė: rėmiau, remiu ir remsiu (p. 96), maldavo: „Grįžk ir būk žmona“ (p. 99). Apie vyro paramą Unė kalbėjo atvirai: „Kas man tie prodiuseriai? Vyras moka už mano veikalų statymą“ (p. 108). Iš Londono ji rašė turinti daug draugų ir pareiškė: „tavo pagalba man nereikalinga, apart davimo man progos būti nepriguliminga materialiai. Nes čia kalba tiesiai: ne duok man vaidmenį, o duok man pjesę, štai tau pinigai“ (p. 114). „Tu esi vienintelis mano turtas - jei neisi pas daktarą - reiškia, mano turtą vogsi - naikinsi, o tas bus neteisinga prieš mane“, - priekaištavo aktorė (p. 124).

Iš laiškų galima susidaryti įspūdį, kad Babickaitė-Graičiūnienė, turėjusi daug pažįstamų, tikrų draugų turėjo neitin daug. Įdomūs, jausmingi leksikografo ir vertėjo Antano Lelio laiškai. Jis vadino Unę sesute (p. 21), pasirašydavo: „Tave mylintis Lala“ (p. 42). Unė rašė vyrui, kad Lelys pyksta, kodėl ji ištekėjusi už Graičiūno, nors praėjo jau 5 metai nuo vedybų (p. 105). Unę buvo įsimylėjęs ir skulptorius Vytautas Kašuba. Jis rašė: „Man mano meilės dar nepristigs ir dėl tavęs aš pakovosiu“ (p. 285).

1936 m. poeto Konstantino Balmonto žmona Jelena Cvetkovskaja-Balmont kreipėsi į Babickaitę-Graičiūnienę dėl paramos vyrui, sunegalavusiam dvasiškai, prašė, kad išspausdintų kreipimąsi „Lietuvos aide“ (p. 241), bet nežinia, ar tas buvo įvykdyta.

Apie save Babickaitė-Graičiūnienė rašė gana daug. Ji mėgdavo pabrėžti savo ypatingumą: „Žinai, pikta man ant jų visų, artisčių, ir jų biografijų. Nė viena iš jų neturėjo nė trečdalio tokio baisaus gyvenimo nuo pat kūdikystės dienų kaip U.B. ir nieko ypatingo nenuveikė nei atsiekė“ (p. 116-117).

Būdama Prancūzijoje rašė apie Paryžiaus madas: „Tiesa, Parise kožna moteris užsitepus daugiau, kaip aš scenoje mažiau tepuos“ (p. 82). Lygindama Ameriką su Prancūzija, teigė, kad Amerikoje režisieriai ir vadybininkai priekabiauja, o Paryžiuje - ne (p. 84). Iš Londono rašė, kad vyrui išsiunčia laiškutį ir sako: „Matai, kokia aš caca lialia“.

Į knygą sudėti laiškai vertingi tuo, kad juos rašė tiesioginė liudytoja, mačiusi Lietuvą nuo paskutinių caro okupacijos metų iki gūdaus sovietmečio. Autorė iš arti pažino ir Vakarų Europą, ir JAV, ir Rusiją, tad jos apmąstymai kilę iš asmeninės patirties.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Istorija
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas