logo
Istorija

Kaip Mindaugas su Daumantu už demokratiją Rytuose kaunasi

Virginijus Savukynas2006-07-06 14:33

Ne, pavadinimas nieko neklaidina. Rašysiu apie Mindaugo, pirmojo Lietuvos karaliaus, bei Daumanto, pirmojo Lietuvos karaliaus žudiko, įtaką dabartinei Rusijai ir Baltarusijai.

Ne tik mūsų šalies Prezidentas, Užsienio reikalų ministerija rūpinasi demokratijos plėtra Rytų erdvėse, prie šio darbo prisideda ir mūsų karalius bei didieji kunigaikščiai. Savaip, aišku.

Daumantas prieš V. Putiną

2003 metų pabaigoje Rusija rengėsi prezidento rinkimams. Į politines batalijas įsitraukė ir lietuvis, Pskovo šventasis Daumantas. Tiksliau pasakius, jo dvasia, pasirodžiusi per spiritizmo seansą.

Mistinis veiksmas „Tariamės su Daumantu“ vyko Pskovo dramos teatre.

Prieš seansą susirinkusiems buvo parodyta patriotinė šou programa. Spiritizmo seansas irgi buvo teatralizuotas. Kai kurie liudininkai pasakojo girdėję Daumanto balsą. Tikrieji spiritizmo seanso dalyviai, organizacijos Pskovo krašto gelbėjimo sąjunga iniciatyvinės grupės nariai Jelena Pokkas, Viktoras Jašinas ir Vadimas Guzyninas šventajam pateikė tik vieną klausimą: „Ką daryti, juk Pskovo apskritį nori prijungti prie Leningrado apskrities?“

Daumantas šiam federalinės valdžios norui nepritarė ir liepė žiūrėti į Vakarus. Taigi Daumanto dvasia aiškiai siekia, kad bent jau Pskovas, kurį jis prieš aštuonis amžius valdė lietuvis, integruotųsi į Vakarus.

Daugiau apie Pskovo krašto reikalus šventasis nekalbėjo. Bet po spiritizmo seanso Vadimas Guzyninas pareiškė: „Atsitiko svarbus įvykis. Net nežinau, ar sakyti... Pasakysiu. Šventojo dvasia mums pasakė, kas bus kitas Rusijos prezidentas. Juo taps vidaus reikalų ministras Borisas Gryzlovas”.

Tiesa, ši Daumanto pranašystė neišsipildė, tačiau jis bent pamėgino rasti nors kokią alternatyvą Vladimirui Putinui.

Mindaugo kova prieš A.Lukašenką

Mūsų karalius Mindaugas su A.Lukašenka kovoja šiek tiek kitaip. Tais pačiais 2003 metais, kai mes rengėmės švęsti Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines, Baltarusijoje dailininkas Aleksejus Maročkinas nutapė mūsų valstybingumo simbolį šalia Baltarusijos vado A.Lukašenkos.

Drobėje „Mindaugo ašara“ nutapyti du raiteliai juokdariai su kaukėmis, raginantys nusigalavusį arklį bėgti Rusijos sienos link.

Pirmojo veidą dengia įtrūkusi kaukė su ūsais. Vienoje rankoje jis laiko monetą, kita rodo špygą. Antrasis raitelis - Mindaugas su karaliaus valdžios regalijomis, bejėgiškai išskėtęs rankas. Jo kauke rieda didelė ašara. Šio paveikslo mintis labai aiški – A.Lukašenka Baltarusiją veda į Rusijos glėbį, o pirmasis ir vienintelis baltarusių karalius Mindaugas nieko negali padaryti, tik skėsčioti rankomis ir braukti sūrią ašarą nuo skruosto. To užteko, kad valdžia uždraustų šį paveiklą eksponuoti.

O dabar šiek tiek istorijos.

Moteris supykdė Daumantą su Mindaugu

Mindaugas buvo nužudytas 1263 metais. Viskas prasidėjo tuomet, kai mirė Mindaugo žmona Morta. Jos apraudoti atvyko ir jos sesuo (vardas nežinomas), kuri buvo Daumanto žmona. Tikriausiai Mindaugui ji patiko, nes jis ją jėga pasiliko ir vedė. Taip Daumantas neteko savo žmonos.

Kiek galima spręsti iš istorinių šaltinių, jis buvo ištikimas Mindaugo padėjėjas, neišdavęs jo net sunkiausiomis akimirkomis. Kai 1251 metais Mindaugas slėpėsi legendinėje Vorutos pilyje, Daumantas įnirtingame mūšyje kovėsi su vokiečiais. Tad toks jo valdovo poelgis galėjo giliai įžeisti Daumantą. Be to, neatmestina, kad Daumantas savo žmoną galėjo labai mylėti.

Tad greitai pasitaikė proga atkeršyti savo skriaudėjui. 1263 metais Mindaugas, norėdamas sutrukdyti Voluinės valdovo sūnaus vedyboms, pasiuntė kariuomenę. Šiame žygyje dalyvavo ir Daumantas. Kiek pažygiavus jis apsimetė susirgęs ir grįžo. Grįžo tam, kad nužudytų Mindaugą ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį.

Kaip matome, moteris buvo ne paskutinė Mindaugo nužudymo priežastis. Juk galima manyti, jei ne šis incidentas su Daumantu, visai galimas dalykas, kad Mindaugas būtų išsilaikęs soste, Lietuva būtų likusi karalyste, o Lietuvos istorija būtų pasisukusi kitaip.

Kaip Daumantas tapo šventuoju?

Greitai po Mindaugo mirties į Lietuvą grįžo jo sūnus Vaišvilkas. Tai - neeilinė asmenybė. Jis buvo stačiatikių vienuolis, atsiskyrėlis. Sužinojęs, kad nužudytas jo tėvas, jis sugrįžo atkeršyti savo tėvo priešams. Juos išvijęs ar išžudęs, valdžią atidavė Švarnui, o pats vėl pasitraukė į vienuolyną. Bet ten jis greit buvo nunuodytas.

Vaišvilkui grįžus Daumantas suprato, kad jam teks rinktis: žūti arba pabėgti. Pasirinko antrąjį variantą. Taip jis apie 1265-1266 metus su 300 vyrų kariauna atsidūrė Pskove. Jį svetingai priėmė, nuo įtūžusių naugardiečių apgynė kunigaikštis Sviatoslavas. Beje, šis buvo ir jo krikštatėvis: Daumantas gavo Timofėjaus vardą, tačiau pasielgė visai nekrikščioniškai. Kai Daumantas užsitikrino pskoviečių pagalbą, be jokių skrupulų savo geradarį išvarė. Taip jis pradėjo valdyti Pskovą.

Kaip matome, visai nešventas buvo Daumantas. Tačiau kaip jis juo tapo? Ogi už savo nuopelnus ginant Pskovą nuo Livonijos ordino. Nors būdamas senas jis sugebėjo puikiai vadovauti mūšiui. 1299 metais vokiečiams įsiveržus į miestą, beveik visą jį užėmus, Daumantas sugebėjo kalavijuočius nugalėti. Mirė 1299 metų gegužę. Daumantas palaidotas Švč. Trejybės cerkvėje Pskove.

Legendos istorija

Kaip teigia metraščiai, pskoviečiai patirdavo stebuklingą šv. Daumanto Timofėjaus pagalbą 1332, 1341, 1343 metais kovose su Livonija. Pirmasis jo patarimas pskoviečiams užfiksuotas 1480 metais, Livonijos ordinui apsupus Pskovą.

Daumantas pasirodęs vienam miestiečiui ir pamokęs, kaip apsiginti. Esą reikia paimti gūnią nuo jo kapo, apnešti ją su kryžiais tris kartus apie tvirtovę, melstis ir nebijoti priešo. Po šių veiksmų priešas pasitraukė. Vėliau prie jo kapo vyko stebuklingi pagijimai: 1538 metais stebuklingai praregėjo akla moteris, vėliau vyras, kitam pagijo nudžiūvusi ranka.

Tad visai nenuostabu, kad ir 2003 metais pskoviečiai kreipėsi į Daumanto vėlę, prašydami patarimo.

Kokios išvados?

Be abejo, galima sakyti, kad dabartiniai nutikimai – tiesiog atsitiktinumas, jie yra marginaliniai, neturintys didesnio poveikio Rusijos ar Baltarusijos visuomenėms. Sutinku, taip yra, tačiau pripažinkime, jog tiek baltarusiams, tiek rusams abu Lietuvos kunigaikščiai siejasi su Vakarais, su demokratinėmis vertybėmis. Slavų sąmonėje lietuviškumas susijęs su vakarietiškumu. Tad slavai, prisimindami Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją, pirmiausiai galvoja apie Vakarus.

Buvusi mūsų bendra istorija slepia galingus simbolius, kurie gali lemti šiandienos pokyčius. Todėl gal dar reikia palaukti, kol bus atrasta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės praeitis, kuri yra bendra baltarusiams ir daliai rusų.

Ačiū! Apie klaidą pranešta redakcijai.
Deja, išsiųsti nepavyko. Prašome pamėginti vėliau.
Skiltis: Istorija
Komentarai (0)
Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių) Komentatorių atsakomybė

Meno pulsas